25-erių metų afrikietis žiūri žinias ir puikiai suvokia – visus slegia sunkmetis, ir tokios taupymo priemonės – galbūt būtinybė.
B. Ngapounou Tauragėje gali ištverti viską, išskyrus viena – rasistinius užgauliojimus ir diskriminaciją komandoje, kuri bando lygiuotis į profesionaliausius šalies futbolo klubus.
„Man niekur - nei Rumunijoje, nei Rusijoje, nei Vilniaus „Žalgiryje“ -taip nebuvo, kad vietiniai komandos vaikinai mane vadintų taip žeminančiai „nigeriu“, o aikštėje dažnai paprasčiausiai ignoruotų“, - B. Ngapounou atrodo nusivylęs.
Atmosfera komandoje – bloga
Afrikietis prisipažįsta, kad, prieš atvykdamas į Tauragę, net nepagalvojo, kad čia galėtų susidurti su tokia problema – rasistiniais užgauliojimais ir diskriminacija dėl rasės.
Iki tol jo, profesionalaus futbolininko kelias į Tauragę driekėsi per Rumuniją, Vilnių ir Rusiją – klubus, kurie pagal profesionalią organizaciją „Taurą“ lenkia bent galva.
Legionierius neslepia: nė viename iš žaistų klubų jis neturėjo artimų draugų, bet juose jo niekas nepravardžiavo įžeidžiu „nigerio“ vardu.
Nesišaipė. Neskaldė rasistinių juokelių. Kitur niekas jo, juodaodžio futbolininko, dėl odos spalvos neignoravo aikštėje – jo darbovietėje. Išskyrus Tauragę.
„Niekam nesiveržiu į draugus. Iš legionieriaus visada tikimasi daugiau. Aš nekalbu lietuviškai, suprantu visai nedaug, bet kai šalia matau kai kuriuos komandos draugus, lietuvius, į mane badančius pirštais ir pašaipiai vadinančius mane „nigeriu“, pakęsti negaliu.
Jie dažnai su šiuo žodžiu lietuviškai ištaria ir „šūdas“ – tai skamba panašiai kaip angliškas žodis „shit“, - B. Ngapounou kalba lėtai, apgalvodamas kiekvieną žodį – jokio afrikietiško temperamento, kurio galėtume tikėtis iš pašnekovo, kilusio tolimame Kamerūne.
Afrikietis – puikiai sudėtas, atletiškiausias „Tauro“ žaidėjas. Tikras Afrikos savanos liūtas. Panorėjęs su įžeidėjais susidorotų vienu mostu.
Bet Bertrand'as – tikras profesionalas, ir kai jis nuolat kartoja šį žodį, turi patikėti, kad jis yra būtent toks: atsakingai žiūrintis į savo darbą, darbštus, mandagus su komandos draugais ir vadovais.
Ir labai kantrus.
Gal net kantresnis nei dauguma žaidėjų – be teisės skųstis, be galimybės išsikalbėti. Jis viską užgniaužia savyje – tiesiog nėra kam atsiverti.
Bet kaip vyro kantrybė tveria girdint įžeidžias, užgaulius pastabas, pravardes, kurios įsiūtį sukeltų bet kam?
„Neapsikentęs prieinu prie vaikinų, sakau: „Baikite. Nenoriu, kad mane taip vadintume. Juk esame viename komanda“. O jie šypteli, apsisuka ir vėl... Kartais aikštėje jaučiu, kad kai kurie vaikinai mane tiesiog ignoruoja. Kaip taip galima?“, - gūžteli juodaodis vaikinas.
Anot jo, rasistiniais užgauliojimais besisvaidančių vaikinų komandoje - 5-6.
Svetimšaliui nereikia mokėti lietuvių kalbos, kad suprastų, kas vyksta aplink – užtenka „skaityti“ kitų veido išraiškas, mimikas - o ir kai kurie įžeidūs, žeminantys žodžiai panašiai skamba anglų ir lietuvių kalbose...
Komanda – ne viena šeima
„Tauro“ saldi pergalių virtinės giesmė pernai – jau istorija. Šiemet, iškopusio į A lygą ir susidūrusio su rimtesniais varžovais, „Tauro“ variklis trūkčioja – nepadeda nei nauji žaidėjai, nei trenerio keitimas.
Gal būtų daugiau pergalių, būtų ir kitokia atmosfera komandoje? Gal tuomet niekas legionieriaus iš Afrikos nevadintų niekingu vardu, kuris civilizuotame pasaulyje yra tabu?
Bet Tauragė – ne Prancūzija, Vokietija ar Austrija su savo tolerancijos lygiu. Pas mus taip – nepatiko, drėbk šlykščiai į akis.
„Atmosfera komandoje tikrai nėra gera,- afrikietis atsargiai renka žodžius. - Vaikinai susiskaidę į atskirus būrelius, nėra kovinės nuotaikos, užsivedimo, vienos šeimos. Draugų aikštėje niekas neturi, draugais tampama po rungtynių ir treniruočių. Tauragėje aš neturiu tokių“, - sako jis.
Per keturis mėnesius mūsų mieste afrikietis artimiau susidraugavo tik su „Tauro“ vartininku Ernestu Šetkumi, su kuriuo kartu buvo nuvažiavę į Kauną ir Klaipėdą.
Įžeidinėjimai – komandoje, bet ne mieste
Gyvenimą Tauragėje legionierius lygina su armijos barakais: treniruotės, varžybos, vieno kambario butelis miesto pakraštyje ir lova – tokia profesionalaus futbolininko kasdienybė čia. Nors čia jis – vienišas kaip pirštas, patiria užgauliojimų komandoje, bet apie tauragiškius Bertrand'as kalba tik labai gerai.
„Ko gero daugelis žmonių čia regi juodaodį pirmąkart savo gyvenime, bet niekas manęs gatvėje nebadė pirštais. Niekas, kitaip nei komandoje, neįžeidinėjo „nigeriu“. Niekas manęs nediskriminavo dėl mano rasės parduotuvėse, kavinėse. Esu nustebintas, kad žmonės, net vyresnio amžiaus, Tauragėje visai neblogai moka anglų kalbą.
Malonu, kai nepažįstami žmonės gatvėje prieina prie tavęs, šypsosi, linki sėkmės. Tada ir nuotaika pasitaiso“, - sako „Tauro“ gynėjas.
Nedrįsta apie TAI kalbėtis
Sunkiausia ištverti užgauliojimus futbolo aikštėje. Persirengimo kambaryje. Klube, kuris svetimšaliui turėjo laikinai tapti antrais namais.
Dėl rasistinių išpuolių, afrikietis prisipažįsta, neišdrįso kalbėtis nei su nauju komandos treneriu A. Brazevičiumi, nei su vienu klubo dalininkų J. Šetkumi, apie kuriuos legionierius kalba tik labai gerai.
„O ką jie galėtų padaryti? Skųstis, kas yra akivaizdu - jie nėra akli ir kurti nėra gražu. O kas pasikeistų? Aleksandras (treneris A. Brazevičius – aut.) neseniai buvo prie manęs priėjęs ir paklausė, kodėl atrodau toks liūdnas. Ar aš turėjau jam pradėti skųstis?
Su J. Šetkumi nuolat nuoširdžiai pasišnekame, jis – buvęs futbolininkas, mane supranta iš pusės žodžio, rūpinasi visais žaidėjais, ypač legionieriais. Jis pritarė man, kad atmosfera komandoje nėra gera. Bet skųstis jam dėl rasistinių užgauliojimų neprisiverčiau“,- „Tauro“ gynėjas nutyla.
Pagalvojęs priduria: „Tauras“ tik formuojasi kaip profesionalus futbolo klubas, jame dar niekada nežaidė juodaodis žaidėjas, dar nėra tradicijų, nusistovėjusių komandos žaidėjų tarpusavio elgesio taisyklių, supratimo ir pagarbos vieno kitam. Tikiu, kad „Tauras“ ateityje pavirs į šiuolaikinį futbolo klubą, kuriame vyraus pagarba ir orumas vienas kitam.
Komandoje žaidžia ir daugiau užsieniečių – broliai gruzinai Čigladzės, moldavas Iulianas Bursucas. Bet jiems, anot afrikiečio, čia lengviau –jie kalba visiems labiau suprantama rusų kalba, ir – o, taip! - jie yra baltieji...
Slogios mintys pančioja kojas
Kamerūnietis prisipažįsta, kad slogi atmosfera ir patiriami užgauliojimai jo adresu jį taip kausto, kad net aikštelėje jis sunkiai atsikrato įkyrių minčių - jos pančioja kojas.
Kai kalbinau afrikietį prieš keturis mėnesius, kai tik jis atvyko į klubą, jo veidas švietė pasitikėjimu ir optimizmu.
Užkariauti Tauragės jam nepavyko – šiandien kamerūnietis atrodo nusivylęs.
Ar tik dėl subjektyvių, nuo jo paties nepriklausančių priežasčių nepavyko atsiskleisti jo talentui?
Bertrand'as ilgai galvoja ir sako: „Mano žaidimas nėra toks, kokio aš pats norėčiau. Bet aš dirbu labai daug. Aš gyvenu iš futbolo, aš –profesionalas. Bet atmosfera komandoje mano žaidimą labiausiai veikia neigiamai. Pernelyg daug galvoju apie negatyvumą, kurį patiriu. Dėl to jaučiuosi įsitempęs“.
„Taurui“ gynėjas yra pelnęs vieną įvartį. Komandos treneris A. Brazevičius atsiliepia apie kamerūnietį kaip apie aukšto meistriškumo futbolininką, kuris neišnaudoja visų savo galimybių.
Afrikiečio likimas paaiškės artimiausiu metu
Šios dienos Bertrand'ui - pilnos įtampos ir laukimo. Liepos 1-ąją baigėsi futbolininko sutartis su klubu. Vyksta pokalbiai ir derybos su komandos savininkais, agentu – netrukus paaiškės, ar afrikietis liks Tauragėje iki sezono pabaigos.
Jis nesijaučia nusižengęs futbolininko etikai, nerašytoms futbolo aikštės taisyklėms, apie rasistinius išpuolius ir diskriminaciją prabilęs vietos žurnalistui.
„Su žurnalistais reikia kalbėtis atsargiai, bet jie visi turi gerą savybę – jie gali išklausyti. Dažniausiu aš to pasigendu komandoje, -šypteli futbolininkas. – Be to, aš jokių klubo paslapčių neatskleidžiu –tik pasakoju, kas sunkiu akmeniu guli ant mano širdies.“
- Ar norėtume, Bertrand'ai, likti Tauragėje, nors iki sezono pabaigos?-klausiu jo svarbiausio.
Vaikinas neskuba atsakyti: „Jeigu atmosfera komandoje pasikeistų į gera, norėčiau sezoną baigti Tauragėje. Nėra gerai blaškytis nesibaigus sezonui. Jeigu tektų palikti „Taurą“, norėčiau likti rungtyniauti Lietuvoje.
Jeigu niekam nebūsiu reikalingas, važiuosiu pas brolį, seserį ir merginą į Prancūziją ar grįšiu į Kamerūną. Patikėkite: manęs tai visai negąsdina. Aš esu profesionalas, dirbu daug, todėl žinau, kad anksčiau rasiu komandą, kuriai būsiu reikalingas toks, koks esu, - su pasitikėjimu sako B. Ngapounou.
Komandą, kurioje jis galėtų jaustis orus.