Vilniaus sėkmė 2013 m. buvo sukurta ant tvirtų Prezidento Valdo Adamkaus Rytų politikos pamatų, Lietuvos-Lenkijos strateginės partnerystės, efektyvaus diplomatų ir politikų, mūsų ekspertų darbo ne tik Rytų, bet ir, visų pirma, Vakarų sostinėse telkiant koalicijas dėl mūsų Rytų kaimynų ateities Europoje.
Vilniaus ir Lietuvos vardas bei mūsų iniciatyvos – taip pat ir sukuriant Rytų partnerystę, ją įtvirtinant Briuselyje, ginant Tbilisio, Kijevo bei kitų Rytų kaimynių piliečių teisę į laisvę ne tik žodžiais, bet ir darbais, buvo labai gerai matomas ir girdimas. Regioninės lyderystės koncepcija užsienio politikoje, nors vėliau ir paneigta Lietuvos vidaus politikoje, iki šiol neturi lygių.
Lyginant su rožių, oranžinės revoliucijos ar įvairių Vilniaus viršūnių susitikimų, Lietuvos-Lenkijos strateginės partnerystės laikais bei paskutinio mūsų strateginio pasiekimo 2013 m., dabartinė Lietuvos Rytų politika tiesiog plaukia pasroviui, o jeigu aktyviai šioje srityje neveikiame, neparodome, kad mums tai labai svarbu, nesusiejame mūsų reikalavimų Rytų politikoje su kitų šalių svarbiausiais klausimais, neįgauname tvirtų sąjungininkų daugelyje svarbiausių Vakarų sostinių, tai natūralu, kad ima dominuoti ne mūsų, o kitų šalių darbotvarkės ir interesai.
Neturėdami ambicijų, tolesnės strategijos bei valios ją įgyvendinti, jau seniai praradome pasaulyje anksčiau tvirtai pripažintą lyderystę Rytų politikoje.
Šių metų pradžioje pasirodęs Europos Komisijos komunikatas „Dėl Rytų partnerystės po 2020“ buvo dar vienas ženklas, kad naujoji Komisija prarado gebėjimą strategiškai vertinti ES Rytų politiką – pandemijos kontekste šio dokumento niekas Lietuvoje net nepastebėjo. Komunikate buvo pasukta nuo asocijuotų šalių integracijos į ES vis labiau į sektorinį „ekonominių santykių gilinimą“. Paprastais žodžiais kalbant, didžiosios Vakarų sostinės apsisprendė daugiau „nebeerzinti“ Putino ir siūlyti tik tai, su kuo pats Kremlius galėtų sutikti.
Visi pastarieji mėnesiai ar metai buvo sutelkti iš esmės į bandymus išgelbėti ES plėtrą į Balkanus, dėl kurios ES sutarė dar 2003 m., Tesalonikų viršūnių susitikime. Be abejonės, tai atitinka ir mūsų interesus, tačiau tik su sąlyga, bet ne asocijuotų Ukrainos, Sakartvelo ir Moldovos narystės ES perspektyvos sąskaita.
Ministras L. Linkevičius iki šiol suranda šimtus būdu pasiteisinti, kodėl per ilgus savo vadovavimo diplomatinei tarnybai metus nesugebėjo pratęsti mūsų lyderystės Rytų politikoje. Ministras dažnai savotiškai didžiuojasi, kad Lietuva „lieka viena“ keldama mūsų asocijuotų Rytų kaimynių klausimus ES, nors būtent tai yra įrodymas, kad jau dvi kadencijas besitęsianti kairiųjų vyriausybių Rytų politika priėjo savo liepto galą.
Tai, kad Vilnius daugiau neturi tikrų, galingų draugų šiuo klausimu nei Vašingtone, nei Londone (abi šios sostinės turi savus „poveikio mechanizmus“, net ir tiesiogiai nedalyvaujant ES Tarybos darbe), nei Berlyne, nei Briuselyje, nei Vidurio Europoje, nei Šiaurės šalyse, akivaizdžiai rodo, kad jokių realių pastangų kuriant, palaikant ar net plečiant koalicijas Vakaruose mums svarbiausiu Rytų politikos klausimu – ES (ir NATO) plėtra į Rytus – tiesiog nebuvo.
Ar esate girdėję apie kokią nors ministro L. Linkevičiaus iniciatyvą šiais klausimais po 2013 m., bandymus suburti kitas ES šalis realiam pokyčiui visos ES Rytų politikoje?
Taip esame, tačiau tik priešinga kryptimi – atkurti santykius su Baltarusijos režimu, panaikinti jam sankcijas 2016 m. ir, galbūt, jau už mėnesio ES Rytų partnerystės viršūnių susitikime (po 25 metų Lukašenkos diktatūros, sunaikintos demokratijos ir nuolat pažeidžiamų žmogaus teisių, pandemijos kontekste šimtų savo piliečių pasmerktų mirčiai, paleidžiamo „Rosatom“ reaktoriaus Vilniaus pašonėje) pilnai restauruoti santykius su Baltarusijos režimu, patvirtinti ES Rytų partnerystės prioritetus su šia šalimi.
Tokia ministro L. Linkevičiaus politika Rytų partnerystės kartelę nuleidžia iš esmės iki žemiausio – Baltarusijos režimo – lygio, santykius su Lukašenka padaro Rytų partnerystės ir pačios Lietuvos Rytų politikos standartu ir orientyru.
Iš esmės viską, ką darėme Prezidento V. Adamkaus, ar net Prezidentės D. Grybauskaitės laikais, iki pat 2013 m. Rytų partnerystės susitikimo Vilniuje, yra apverčiama aukštyn kojomis – mes daugiau nekovojome už Vakarų strategiją Rytuose (kaip 2008 m. pavasarį Bukarešto NATO susitikime už Tbilisio ir Kijevo teisę į narystę NATO, kaip 2008 m. rudenį prieš Putino invaziją į Sakartvelą ar 2013 m. prasidėjusią Putino agresiją Ukrainoje), kiekvieną dieną nekuriame koalicijų Vakaruose, neieškome įtakingų draugų svarbiausiose Vakarų sostinėse, neskiriame tam geriausių diplomatų ar žymesnių savo biudžeto lėšų.
Realiai mes susitaikėme ir prisitaikėme prie tokios konformistinės, Putinui pataikaujančios mūsų sąjungininkų Vakaruose politikos. Dabartinė mūsų politika – užslėptas ar atviras flirtas su autokratiniais režimais Rytuose. Su Baltarusija tai darome jau atvirai, tačiau juk realiai tokia politika yra ir netiesioginis, užslėptas flirtas su Putino režimu, visiškai atitinkantis kai kurių Vakarų sostinių norą įsiteikti Kremliui, daugiau jo „neerzinti“, o dar atviriau – leisti šioms sostinėms daugiau neklausyti Lietuvos, nepaisyti mūsų gyvybinių interesų, juos ignoruoti.
Todėl visiškai suprantama, kodėl ministrui L. Linkevičiui taip vieniša Vakaruose – jokie už laisvę ir demokratiją nuosekliai kovojantys draugai į tokią Lietuvos politiką jau nebegali atsiremti, mes jų nesugebame sutelkti, o su autokratiniais režimais didesnės Vakarų sostinės turi savo galimybes susisiekti ir savo interesus pačios išsiaiškinti, žinoma, apeinant visus mūsų skaudulius, taip pat ir Astravą, o gal net atvirkščiai, parduodant mūsų interesus už gerą kainą Minske ar Maskvoje.
Premjeras S. Skvernelis, nekalbant jau apie Lenkų rinkimų akcijos ministrus, šią liniją atstovauja dar atviriau – Premjero idėjos dėl santykių perkrovimo su Rusija, vis plačiau atveriamos durys komunistinei Kinijai (tam panaudojant ir pandemiją), atviri kontaktai su Baltarusijos režimu, vis siauresnės durys demokratijai ir laisvei tiek Lietuvoje, tiek, atitinkamai, ir kaimyninėse šalyse.
Dar liūdniau, kad šis užsienio politikos sabotažas, esminis ilgametės Lietuvos Rytų politikos pokytis yra slepiamas, maskuojamas gražiais spaudos pranešimais, viešųjų ryšių akcijomis, kurių tikslas, tikėtina, yra išlaikyti bankrutuojančios kairiosios politikos populiarumą šalyje, tačiau netrukus visi pamatys, kad karalius jau seniai yra nuogas – artėjančiame birželio 18 d. ES Rytų politikos viršinių susitikime, pirmą kartą tokių susitikimų istorijoje, gali nebūti priimta jokių išvadų, t. y. ES aukščiausiu lygiu patvirtins, kad neturi jokios politikos Rytų kryptimi.
Artėjantį ES Rytų partnerystės politikos bankrotą Lietuvos diplomatijos vadovas slepia net ir nuo Seimo – tarp visų ES sostinių jau suderintas ir š. m. gegužės 11 d. galutinai patvirtintas tekstas dėl Rytų partnerystės (kuris yra dar silpnesnis už aukščiau minėtą Komisijos komunikatą), turbūt pirmą kartą Lietuvos Seimo istorijoje patvirtintas net negavus jokio Seimo mandato, nors Rytų kryptis mūsų užsienio politikoje yra bene pati svarbiausia.
Konstituciniai Seimo Europos ir Užsienio reikalų komitetai buvo tiesiog apeiti, pasiteisinant, kiek suprantu, pandemija, nors šis tekstas tarp įvairių ES sostinių buvo derinamas net aštuonis kartus.
Minėtame dokumente džiaugiamasi sustiprėjusiais santykiais su Baltarusija, o Ukraina, Sakartvelas, Moldova, taip Lietuvos tradiciškai remiami integracijos į ES čempionai, lieka iš esmės paraštėse.
Gerai, kad Lietuvos Seime jau prasideda diskusijos dėl tokio Lietuvos Rytų politikos bankroto, gerai, kad svarstomos įvairios strateginės parlamentarų iniciatyvos kaip prikelti Lietuvą dar vienam Rytų politikos skrydžiui iki 2027 m. būsimo Lietuvos pirmininkavimo ES, gerai, kad neblėsta atskirų Europos parlamentarų iniciatyvos ir paties Europos Parlamento noras Rytų partnerystę padaryti strategiškesne, tačiau dabartinis mūsų Rytų politikos skurdas, kuomet su Rytų partneryste Vilniuje dirba vos du diplomatai (Prezidento V. Adamkaus laikais mūsų rytų politikos departamentas buvo pats stipriausias, jame dirbo beveik 30 patyrusių diplomatų, su atskirais skyriais Baltarusijai, Ukrainai ir Moldovai, Kaukazo šalims, Rusijai ir Vidurinės Azijos šalims, nekalbant apie patyrusius „horizontalius“ specialistus) aiškiai parodo šių tikslų deklaratyvumą ir norą prieš rinkimus pridengti esminį pralaimėjimą, kuris Lietuvos laukia jau šį birželį.
Norint, kad politinis susirūpinimas Seime bei Prezidento aktyvumas Rytų politikoje taptų kūnu ir nebūtų nukreiptas vien tik į autokratinių režimų Rytuose restauravimą, URM ne tik turi skirti geriausius savo žmones, resursus Rytų politikai, bet ir imtis visais lygiais koordinuoti mūsų visų veikimą šioje srityje, formuluoti aiškią strategiją ir siekti jos įgyvendinimo labai konkrečia diplomatine ir politine veikla visose svarbiausiose sostinėse.
Jeigu Lietuva nesugeba mobilizuoti visos savo tūkstantinės diplomatijos prieš artėjantį ES Rytų partnerystės susitikimą, galų gale bent jau paremti dabartinio Lietuvos Prezidento pastangų šiame kontekste aiškiai įtvirtinti integracinę perspektyvą Ukrainai, Moldovai, Sakartvelui, jeigu šiame birželio susitikime mes atversime visas duris Lukašenkai į Rytų partnerystę, kaip kad Europos Taryba jau atvėrė duris Rusijai po Ukrainos okupacijos, jeigu nesugebėsime ES šalių iki šio susitikimo įtikinti boikotuoti Astravo AE gaminamos elektros ar įvesti sankcijas Astravo statytojams, prekiautojams Astravo elektra, kaip ne kartą visą Vyriausybę įpareigojo Seimas, jeigu Rytų partnerystės susitikimas nepriims šiais klausimais jokių išvadų, tai artėjantis Rytų partnerystės susitikimas jau bus oficialus įrodymas, kad septyni ministro L. Linkevičiaus metai užsienio politikoje ne tik palaidojo mūsų viltis apsiginti nuo Kremliaus agresijos Astrave, bet ir leidžia Putinui vis labiau daryti ką jis nori visoje tiesioginių Lietuvos, ES ir NATO interesų teritorijoje nuo Juodosios iki Baltijos jūros, su visomis ilgainiui išplaukiančiomis pasekmėmis Lietuvos saugumui, laisvei ir nepriklausomybei.