aA
Prieš dvidešimt penkerius metus įsigaliojo Mastrichto sutartis su bendra ES užsienio ir saugumo politika, kurioje Lietuva kaip asocijuota narė dalyvavo nuo pat pradžių, o lygiai prieš keturiolika metų tapome visateisiais Europos Sąjungos nariais.
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Taigi jau daugiau nei du dešimtmečius deriname savo užsienio politiką su ES. Šioje srityje esame labai aktyvūs. Dažnai išorės stebėtojų akimis „iššokame virš savo bambos“. Pabandykime įvertinti, kiek iš tiesų paveikėme ES užsienio ir saugumo politiką, o kiek pati ES paveikė mus.

Dar net neįstojus į ES Lietuva į Briuselio užsienio politikos orbitą iš karto iškėlė Baltarusiją, tik kiek kitu kampu. Iki mūsų visi Briuselio pinigai ėjo tiesiai Lukašenkai į kišenę. Mūsų įstojimas atvėrė Briuselio kišenes ir Baltarusijos demokratijai – Vilniuje įsikūręs Europos humanitarinis universitetas, šią savaitę atversiantis duris į savo naujas patalpas Vilniaus senamiestyje, – puikus šios europietiškos Baltarusijos ateities kūrimo pavyzdys. Tačiau tenka pripažinti, kad realaus poveikio demokratijai šioje šalyje padaryti nesugebėjome. Kitais metais pakuriamas pirmasis Astravo AE bokštas yra liūdnas mūsų nenusisekusios politikos Baltarusijos atžvilgiu pavyzdys. Kol ES laisvės ir demokratijos bei Astravo AE uždarymo neiškels kaip esminės santykių su Baltarusija sąlygos, tol Lietuvos įtaka Briuseliui dėl šios svarbios mūsų kaimynės bus daugiau simbolinė.

Didelis Lietuvos užsienio politikos pasiekimas – vis dėlto buvo pasirašytos ir įsigaliojusios ES Asociacijos sutartys su Gruzija, Moldova ir Ukraina; jeigu ne 2013 m. Vilniaus ES Rytų partnerystės viršūnių susitikimas, Maidanas, istorinis lūžis, kurį visi kartu pasiekėme Ukrainos santykiuose su ES, – šiandien Ukraina atrodytų kaip Baltarusija. Darnus visų – Prezidentės, diplomatinės tarnybos, Seimo, nevyriausybinių organizacijų ir kitų gausių Ukrainos draugų – darbas atvėrė Ukrainai langą į Europą. Maidanas prasidėjo Vilniuje. Lapkričio 28 d. Emanuelio Zingerio vadovaujamo Parlamentinio forumo demokratijai susirinkime būsimas Ukrainos Petro Porošenko ir kiti Ukrainos lyderiai pritarė Asociacijos sutarčiai, tačiau atvykęs į Vilnių Viktoras Janukovičius atsisakė ją pasirašyti – kas po to įvyko, puikiai žinome. Galų gale, ES niekada nebūtų turėjusi aktyvios savo rytų politikos, jeigu ne Lietuva, tuo metu aktyviai veikdama su Lenkija ir Švedija bei sugebėjusi įtikinti kitas didžiąsias ES sostines, kad laisvos ir nedalomos ES kūrimas rytuose dar nėra pasibaigęs. Deja, ir šioje srityje tenka pripažinti, kad dabartinei ES užsienio politikos architektei Federika Mogherini Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos tolimesnės narystės ES perspektyvos suteikimas ar Baltarusijos demokratizacija nėra siekiamybė. Juk kai šios valstybės negirdimos, tai ir galvos neskauda, ir santykių su Rusija nesigadina. ES negebėjimas žvelgti į asocijuotas rytų kaimynes strategiškai, taip, kaip į Baltijos šalis, kurios dar 1993 m. gavo narystės ES perspektyvą, kokią 2003 m. gavo ir visos Balkanų šalys, yra pritrenkiantis. Rusijai tai, be jokios abejonės, yra ES silpnumo ženklas – žalia šviesa šių šalių okupacijai. 2008 m. Lietuva Briuselyje liko vienintelė šalis, nesutikusi pripažinti įvykdytos Rusijos agresijos Gruzijoje, tačiau likome iki šiol iškelta galva, nes visos mūsų pranašystės dėl tolesnės Krymo okupacijos išsipildė. Visa Europa sumokėjo aukštą kainą, tuo metu nepaklausiusi lietuvių.

Panaši ir dar liūdnesnė situacija su Rusija. Tik įstojusi į ES Lietuva kartu su Lenkija iš karto iškėlė Putino klausimą – 2000 m. valdžią perėmęs KGB karininkas nuosekliai nužudė laisvės ir demokratijos likučius Rusijoje. ES tylėjo, neklausė lietuvių ir lenkų, blokavusių naujus partnerystės susitarimus su Rusija, kurie galėjo dar labiau sustiprinti naująjį Rusijos diktatorių, baigiantį užsukti visus reformų ir demokratijos kranelius Rusijoje. Tuo metu aiškiai sakėme Briuseliui – jeigu leisite nužudyti laisvę Rusijoje, anksčiau ar vėliau mus pasieks Rusijos tankai, nes demokratijos paprastai nekariauja. Karą paprastai skelbia diktatoriai, paranojiškai bijantys prarasti savo valdžią. Mūsų neklausė, kaip iš esmės neklauso ir iki šiol. Tiesa, nenoriai, sunkiai, lėtai ES įvedė švelnias sankcijas Rusijai, tačiau Europos Komisijos vadovas Jeanas-Claude'as Junkeris ir daugybė Kremliaus mylėtojų – tiek Briuselyje, tiek mūsų šalyje – nuolat šlovina kriminalinę Rusiją ir prašo atnaujini dialogą su Putinu, taip iš esmės pateisinami jo visas okupacijas ir aneksijas ir atverdami galimybes naujoms. Tik kelių ES šalių, taip pat ir Lietuvos, lyderystė, įvedant Magnickio įstatymus, užkardančius Kremliaus vagims ir žudikams kelius į mūsų teritorijas, yra puikus lakmuso popierius, kas iš tiesų laikosi tvirtos ir toliaregiškos politikos Rusijos ateities klausimais – išeinanti iš ES Jungtinė Karalystė, Lietuva ir Estija. Visi kiti „balansuoja“, o kiti tiesiog parduoda.

Didesne Lietuvos sėkme galima įvardyti bendrą ES energetikos politiką – jeigu ne Lietuva ir Lenkija, šios politikos 2007 m. ES Lisabonos sutartyje tiesiog nebūtų. 2006 m. Vilniuje vykęs Energetinio saugumo viršūnių susitikimas, kuriame dalyvavo A. A. Lenkijos Prezidentas Lechas Kaczyńskis, JAV Viceprezidentas Dickas Cheney, buvo esminis lūžis neleidžiant Putinui energetikos naudoti kaip ginklo prieš demokratijas kaimynystėje. Už tai sumokėjome aukštą kainą – Putinas nutraukė naftos tiekimą, kurį kai kurie Lietuvos politikai siekia atnaujinti, matyt, tikėdamiesi grįžti į prieš 2006 m. buvusį Lietuvos energetinės priklausomybės nuo Rusijos laikus. Prezidentės Dalios Grybauskaitės laikais ES instrumentų ir paramos, taip pat JAV paramos bei technologijų dėka Lietuvai pavyko išsilaisvinti iš energetinės priklausomybės, tačiau ar ši linija bus išlaikyta po 2019 m. rinkimų, pamatysime netrukus. Putino noras palaužti išorinės ES energetinės politikos ambicijas yra akivaizdus – geopolitiniai „Nordstream“ ar Astravo AE projektai, kuriems ES nesugeba pasipriešinti, yra liūdna nepakankamai ambicingos ES energetinės politikos. Savo ruožtu, Lietuvos kvislingai, tikėtina, taip pat pasiruošę sugrąžinti Lietuvą į priklausomybės nuo rusiškų dujų, naftos ir elektros laikotarpį, mainais už sostą Vilniuje, kuriuo tokiu atveju teks dalintis su Kremliumi.

ES transatlantinė politika taip pat nėra labiausiai pasisekusi. Žinoma, ne tik Briuselis kaltas šioje srityje, tačiau taip ir neįvykusi ES–JAV laisvos prekybos sutartis, kuri Lietuvai būtų atnešusi bene daugiausiai laimėjimų, buvo sustabdyta ne tik dėl pokyčių Vašingtone, bet ir dėl raudonai–žaliųjų bangų, inspiruotų Maskvoje ir Pekine, kurioms tiesiogiai pasidavė ar net jų atplukdyti buvo ir mūsų valdantieji. Žaliai raudona isterija, sukelta Lietuvos Seime prieš laisvą prekybą su Kanada, dar viena ištikima mūsų partnere, įrodo, kad per dažnai kaltinti Vašingtoną dėl tariamai pasikeitusios politikos nėra teisinga. Besitraukiančios investicijos iš Lietuvos, Premjero nesilankymas Vašingtone, Londone, Otavoje byloja daug geriau nei žodžiai. Savo ruožtu, istorinis, pasisekęs Baltijos šalių vadovų vizitas Vašingtone parodo, kad, nepaisant raudonai žalių revoliucijų, buvome ir būsime transatlantinės politikos formavimo lyderiai, nebent, žinoma, ir Daukanto aikštė pateks į Kremliaus rankas.

ES užsienio politikos Irano, Sirijos, Artimųjų Rytų ar Viduržemio jūros, Izraelio ar pabėgėlių klausimų geriau nekomentuoti. Milžiniški pinigai dažnai išleidžiami ne tomis kryptimis. Beje, nors pagal paramą vystomajam bendradarbiavimui pasaulyje ES yra neabejotina lyderė, tačiau pagal paramą demokratijai ir laisvei pasaulyje mes vis dar esame nykštukai palyginus su JAV. Beje, ir pati Lietuva su mažiausiu Užsienio reikalų ministerijos biudžetu ir, atitinkamai, vienu mažiausiu vystomosios pagalbos portfeliu ES, kol kas laisvę ir demokratiją gina tik žodžiais. Užsienio politika buvo ir bus Lietuvos arkliukas. Buvome, esame ir būsime lyderiai užsienio politikoje – tokią teisę mums suteikė geografija, istorija, patirtis. Tačiau ar sugebėsime apginti ir sutelkti mūsų regioną, mūsų ir jų laisvę ir demokratiją, pasinaudoti istorine mūsų diasporos jėga jau ne tik JAV, bet ir Jungtinėje Karalystėje, atremti Rusijos agresiją, susikurti savo užsienio politikos darbotvarkę Berlyne, Paryžiuje, visose įtakingiausiose ES sostinėse, o ne tapti Junkerio ir F. Mogherinio ES užsienio politikos aukomis ruporais, parodys laikas ir mūsų rinkėjas.

Narystės ES keturioliktomis metinėmis, be abejonės, turime džiaugtis, tačiau turime suprasti, kad laisvė nėra duotybė, taip ir narystė ES yra ne garantuotas rojus, o galimybė mums kovoti ir apginti mūsų interesus, mūsų garbę, mūsų tautos išmintį bei patirtį, kurią įgijome pirmieji Europoje, sukurdami Europos Sąjungą dar giliais viduramžiais ir apgynę laisvę nuo jūros iki jūros.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Į darbą Kauno tardymo izoliatoriuje grįžusi Kazėnienė pakliuvo į spąstus (103)

Korupciją ir nepotizmą Kalėjimų departamente demaskavusi Rasa Kazėnienė , grįžusi į darbą,...

„Alfa vyras“ laiške iš Lukiškių skundžiasi bado sąlygomis: atrodau kaip pažemintas kalinys (188)

Išžaginimu ir santykiavimu su jaunesniu nei šešiolikos metų asmeniu kaltinamas „ Alfa vyras “...

Seimas ant plauko pakabino kogeneracinių jėgainių likimą (15)

Šiandien Seimas atidėjo balsavimą dėl atliekų tvarkymo įstatymo pataisų, kuriomis būtų...

Rusijos scenarijus 2050-iesiems: Baltijos šalims teks rinktis (1182)

Šių valstybių padėtis bus nepavydėtina: ekonomika stagnuos, gyvenimo lygis smuks, pramonė...

Prekybininkų atstovas siūlo nekelti dramos dėl kainų: Lietuvoje pigiau nei kitur Europoje (138)

Premjeras Saulius Skvernelis žada paskelbti vyriausybės planą, kaip sumažinti kainas ribojant...

Kubilių kaltina dviveidiškumu: savo metu pats siekė tyrimo dėl Kirkilo vyriausybės (7)

Tyrimų komisijas opozicijos veiklai tirti sukritikavęs konservatorius Andrius Kubilius , atrodo,...

Vilniaus viešbučiams – aukso amžius: turistų daugėja, bet užsieniečiai sostinėje kai ko pasigenda (21)

„Iš ko susideda krypties patrauklumas? Geras įvaizdis padeda, bet kartais jo nebuvimas irgi yra...

Mada ateina ir praeina, o stilius yra amžinas: stilistės patarimai vyresnio amžiaus žmonėms

Mada ir stilius – du žodžiai, kuriuos girdime kasdien: jais mirga laikraščių antraštės,...

Karbauskis neskuba patikėti miškų klausimo visam Seimui: per daug žaidimų emocijomis „valstiečiai“ pasiūlė nukelti klausimą (210)

Valstiečių-žaliųjų frakcijos vadovas Ramūnas Karbauskis sakė, kad miškų kirtimo klausimu...

Apskaičiavo būsto įperkamumą: kuriuose Lietuvos miestuose būstą įsigyti lengviausia?

„Swedbank“ ekonomistų vertinimu, didžiųjų šalies miestų būsto rinkoje pastaruoju metu...