Esame viena labiausiai emigruojančių tautų ES
Nepaisant to, jog didžiuojamės įvairiais „doing business“ reitingais, Lietuvos žmonės skundžiasi didėjančia socialine atskirtimi, neteisingumu, mažais atlyginimais, kliūtimis, kurios iškyla kuriant smulkųjį verslą, biurokratijos pertekliumi, nepagarba žmogui. Žmogus nėra laikomas didžiausia vertybe. Neturime vizijos, kaip sujungti pasaulio lietuvius, kaip skatinti ir motyvuoti juos dėl didesnės Lietuvos.
Esame viena labiausiai emigruojančių tautų ES. Dažnai save menkiname, nepripažįstame vertingos savo tautos istorijos iki 1918 metų. Vengiame laikyti savo šalies piliečiais kitakalbius lietuvius. Nuo savo bendruomenės atskiriame į užsienį išvykusius lietuvius. Nepadedame svetur gyvenantiems lietuvių vaikams mokytis gimtosios tėvų kalbos. „Savais“ laikome tik grįžusius emigrantus. Priešinamės tam, kad išvykusieji lietuviai išsaugotų pilietybę. Nenoriai naudojamės užsienyje pripažinimo ir sėkmės sulaukusių lietuvių patirtimi, jų gebėjimais pritraukti investicijas ir t. t.
Nors Lietuva skaičiuoja milijoną tautiečių, gyvenančių už Tėvynės ribų, visos Lietuvos valdžios jų grįžimu rūpinsi tik deklaratyviai. Seime pavyko sutarti dėl „reemigracijos“ strategijos, tačiau Vyriausybė neskiria papildomų lėšų šios strategijos įgyvendinimui. Šiais metais išlaidos pasaulio lietuviams buvo sumažintos. Ir visa tai vyksta referendumo dėl pilietybės išlaikymo išvakarėse.
Vyriausybė nerodo ryžto palaikyti ryšį su tautiečiais
Emigracijos problemai spręsti vyriausybė neskiria pakankamų žmogiškųjų ir finansinių išteklių. Kai palyginame, kokį biudžetą skiria Lenkijos, Airijos, Izraelio valstybės ryšiui su savo tautų diaspora išlaikyti, apima neviltis. Matome tik pavienes iniciatyvas pritraukiant didelę pridėtinę vertę kuriančias investicijas, profesionalus, tačiau nėra plano, kaip sugrąžinti į Tėvynę šimtus tūkstančių lietuvių. Dėl nesprendžiamų išeivijos problemų į tautiečius susiformavo požiūris „mes“ ir „jie“. Neišmokome gerbti kiekvieno lietuvio žmogiškojo orumo, todėl atrodo, kad patys ieškome būdų, kaip suskaldyti tautą, sukurti lietuvišką „Brexitą“ išvykusiesiems iš šalies.
Nepaisant Lietuvos valdžių neveiklumo, per tris Nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius susiformavo pilietiškų žmonių karta, kurie supranta, jog Lietuvos raida ir ateitis priklauso nuo jų pačių aktyvumo. Tikiu, kad patys piliečiai imsis iniciatyvos ir skirs savo patirtį bei energiją Tautos sugrąžinimo politikai. Istorinis tautos emigracijos procesas buvo ilgas, jos pirmosios bangos siekia XIX amžiaus pabaigą, todėl ir grįžimo kelias neišvengiamai bus ilgas, o jo įgyvendinimo politika – daugialypė.
Gerų pavyzdžių – apstu
Šiandien galime semtis patirties iš kitų valstybių, kurios sugebėjo iš skurdžių ir nesėkmingų valstybių tapti regiono lyderėmis (pavyzdžiui, Airija, Singapūras). Svarbiausia nepamiršti, jog mažai valstybei, neturinčiai daug materialinių resursų, svarbiausias turtas yra žmonės. Išmintinga Lietuvos politika turėtų remtis šia nuostata ir pirmiausia investuoti į žmogų, siekiant valstybei ir bendruomenei sukurti kuo didesnę pridėtinę vertę. Juk nemažai žmonių iš Lietuvos išvyksta ne vien dėl ekonominių priežasčių, bet ir dėl prasto psichologinio klimato Lietuvoje. Jie pabrėžia, jog užsienyje „jaučiasi žmonėmis, nes ten nėra niekinami, o savo krašte negali normaliai jaustis“.
Pasaulyje gausu trečios ar net ketvirtos kartos lietuvių, kurie Lietuvą laiko savo šaknimis, tačiau kultūrinio, dvasinio ryšio su ja jau neturi. Šis ryšys nyksta ir tarp vėlesnės emigracijos kartų. Glaudaus ryšio užmezgimas su tokiais žmonėmis, kurie gali išsižadėti Tėvynės, yra būtinas kaip ilgalaikė strategija, kaip valstybinio mąstymo raiška, nes tokios pastangos su kaupu atsipirks ateityje. Galimybė išlaikyti Lietuvos pilietybę, turint ir kitos šalies pilietybę, leistų išsaugoti teisinį saitą su tautiečiais užsienyje, parodytų, kad mąstome valstybiškai, žvelgiame į ateitį, matome didesnę Lietuvą, kad kuriame Didesnės Lietuvos pagrindus.
Tokiais principais vadovaudamiesi žydai iš pusės milijono, išsilaipinusių Pažadėtoje žemėje, tapo jau beveik devynių milijonų valstybe. Būtent todėl keturi su puse milijonų airių šiandien save supranta aštuoniasdešimties milijonų tauta, kuri turi didelę įtaką JAV ir kitur pasaulyje.
Referendumas dėl pilietybės – išbandymas mums patiems
Pilietybės klausimą spręsime gegužės 12 dieną. Būtų nuostabu, jei po balsavimo pasauliui galėtume paskelbti, jog mūsų yra daugiau nei 4 milijonai. Tačiau pasaulyje išsibarstę tautiečiai nėra apsisprendę, nėra vieningi dėl Didesnės Lietuvos. O ir mūsų vyriausybė yra neveikli.
Lietuvybės puoselėjimas svetur negali būti tik užsienio lietuvių reikalas. Jei norime ir tikime, kad Lietuvos genofondą galime sugrąžinti, tautiškumo ryšių nepalaikysime vien formaliai bendraudami su vietos lietuvių bendruomenėmis. Reikia aktyvios paramos tokioms bendruomenėms, kaip ir Lietuvos paramos organizuojant lietuvių kalbos mokymus, vykdant mainų programas, kurių metu Lietuvoje lankytųsi, su ja susipažintų net ir niekada Tėvynėje nebuvę lietuviai – Izraelyje tokia programa vadinama „gimimo teisės“ („birth right“) programa, kuomet kiekvienam pasaulyje izraelitui valstybė nuperka bilietą sugrįžti į Izraelį bei geriau pažinti savo Tėvynę. Tai būtų realus ryšio su išeiviais užmezgimas, kuris taptų ilgalaike investicija, skatinančia žmones grįžti ir dirbti Lietuvai.
Kitas svarbus uždavinys yra didinti išeivijos įtraukimą į tarpvalstybinius santykius tiesioginio bendravimo principu. Lietuvos ambasados turėtų aktyviau įtraukti išeivius į miestų, regionų, universitetų, mokslo fondų, mokyklų, organizacijų bendradarbiavimą. Šiandien tokios sistemos labai trūksta. Pavyzdžiu galėtų būtų Lietuvos ambasados Airijoje vykdomas pilotinis projektas, per metus paskatinęs glaudesnį tautiečių bendradarbiavimą tarp miestų – Kauno ir Korko, Alytaus ir Monaghano, Marijampolės ir Mayo, kai buvo užmegzti ryšiai tarp 3 universitetų, 3 mokyklų, Lietuvos ir Airijos profsąjungų.
Grįžtantiesiems turime padėti
Didelė užsienio lietuvių dalis norėtų grįžti į Lietuvą jau dabar, tačiau ryžtui trukdo baimė, nežinomybė ir informacijos apie elementariausius dalykus, laukiančius Lietuvoje, trūkumas. Daugelis nežino, kokia švietimo sistema pasitiks jų vaikus – ar pavyks į ją sėkmingai integruotis, ar siekiant, kad tai įvyktų kuo įmanoma sklandžiau, bus sulaukta valstybės paramos, ar bus gauta vietų darželyje, mokykloje. Tokiems lengvai apsispręsti negalintiems lietuviams labai padėtų „vieno langelio“ principu dirbantys konsultantai ar net kartu su darbuotojų užsienyje ieškančiųjų verslu sukurta viešoji įstaiga, kuri išskirtinai dirbtų su grįžtančiais lietuviais. Ne mažiau svarbi ir socialinė, kultūrinė integracija – natūralu, jog žmonėms, dešimtmečius gyvenusiems kitų kultūrų šalyse, gali kilti daugybė su kasdieniu gyvenimu susijusių klausimų ir dilemų.
Žmonių į Lietuvą varu nesugrąžinsi, tačiau aktyvus išeivių ieškojimas ir jų skatinimas grįžti dirbti, kurti Lietuvai, pateikiant konkrečius darbo, karjeros ar verslo kūrimo galimybių pasiūlymus, būtų bene reikšmingiausias žingsnis. Stambių investicijų paieškos yra išties sveikintinos, tačiau valstybės stuburas yra stipri vidurinioji klasė, kuriai priklauso smulkus bei vidutinis verslas. Svarbu nepamiršti, jog grįžusiųjų parsivežta patirtis, vakarietiška darbo kultūra būtų taip pat labai naudinga Lietuvai. Tačiau nusprendusiems steigti verslą Lietuvoje, reikia teisinės pagalbos, pagrindinių žinių apie įstatymus, mokesčius.
Šios žinios palengvintų pirmuosius verslo žingsnius ir leistų adekvačiai įvertinti jo steigimo galimybes bei perspektyvas. Tokios strategijos efektyvumą puikiai įrodė airiška „ConnectIreland.com“ programa, kurios pastangomis ir praktine pagalba nuo 2011 m. į Airiją pritraukti investuotojai sukūrė daugiau nei 26 tūkstančius darbo vietų, o programos sistemoje užsiregistravo 89 tūkstančiai žmonių.
Siūlomas nekvalifikuotas darbas Lietuvoje yra menkai apmokamas, todėl, suprantama, jog emigrantai grįžti nenori. Tuo tarpu gerai apmokamos kvalifikuotos darbo jėgos Lietuvoje trūksta, tačiau mūsų išeiviai tokių kvalifikacijų neturi, o tų, kurie jas turi, informacija iš Lietuvos nepasiekia. Šių piliečių pritraukimui taip pat reikėtų skirti papildomų pastangų.
Taigi paskata grįžimui galėtų tapti palengvinta galimybė keisti kvalifikaciją – su žmogumi būtų pasirašoma sutartis, kuria siūloma VšĮ finansuotų kvalifikacijos kėlimo kursus (juos pasirinktų pats asmuo, žinoma, atsižvelgiant į rinkos arba konkrečios įmonės poreikius). Žmogus, savo ruožtu, įsipareigotų tam tikrą laikotarpį dirbti Lietuvoje. Ši iniciatyva būtų finansuojama privataus verslo, su kuriuo būtų glaudžiai bendradarbiaujama, surandant trūkstamos srities darbuotojų. Taip pat būtų pasitelkiamos Vyriausybės bei savivaldybių skiriamos lėšos. Įsipareigojimų užtikrinimui ir jų laikymuisi tarp grįžtančiojo, priimančio darbdavio bei VšĮ būtų sudaromos trišalės sutartys.
Remiantis kitų valstybių diasporos sugrąžinimo ir ryšio su ja palaikymo sėkme, galime teigti, jog tokia programa užtikrintų ekonominį klestėjimą. Šios veiklos kryptys pagerintų ir bendrą tautos psichologinę savijautą, žmonėms suvokus, jog jie priklauso platesnei, daugiau galimybių turinčiai bendruomenei, Didžiajai Lietuvai, kuri rūpinasi išvykusiųjų grįžimu ir kartu vertina kiekvieną Lietuvos pilietį.