Taip, Profesorius teisus, kad Konstitucijoje yra aiškiai apibrėžti du pagrindiniai veikėjai, atsakingi už Lietuvos diplomatinių atstovų (ambasadorių) paskyrimą (ir atšaukimą) – tai šalies Prezidentas ir Vyriausybė, kuri teikia ambasadoriaus kandidatūrą Prezidentui paskirti (ir atšaukti).
Dar 1998 m. priimtame Diplomatinės tarnybos įstatyme buvo detalizuota ši Konstitucijos nuostata, papildant įstatymą nurodymais, kokie teisiniai veiksmai privalomi iki to momento, kai kandidatūra patenka Ministro Pirmininko ir Prezidento dispozicijon. Kaip ir tuomet, taip ir dabar – ambasadorių priešskyriminėje procedūroje įstatymiškai dalyvauja ir Seimo Užsienio reikalų komitetas. Dar detaliau tai reglamentuojama ir Seimo statute (68 straipsnio 9 dalyje), kuriame sakoma, kad Seimo Užsienio reikalų komitetas iš anksto svarsto užsienio reikalų ministro pasiūlymus teikti išvadas ir rekomendacijas dėl Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovų skyrimo užsienio valstybėse ir tarptautinėse organizacijose bei jų atšaukimo. Kaip matome, visame procese dalyvauja keturi subjektai – užsienio reikalų ministras, Seimo Užsienio reikalų komitetas, Ministras Pirmininkas ir Respublikos Prezidentas.
Užsienio reikalų ministras, kuris, beje, jau iš anksto neformaliai būna suderinęs galimą kandidatūrą į ambasadoriaus postą tiek su Prezidentu, tiek su Premjeru, teikia kandidatą apsvarstyti Seimo Užsienio reikalų komitetui. Gavus komiteto išvadą, užsienio reikalų ministerija kreipiasi agremano (tai tarptautinis teisinis priimančiosios valstybės sutikimas priimti) į užsienio valstybę, į kurią norima kandidatą į ambasadoriaus postą išsiųsti. Tik gavus agremaną, Vyriausybė teikia suderintą kandidatūrą Prezidentui, o jis ambasadorių skiria.
Komitetas išsako savo nuomonę dėl vienos ar kitos kandidatūros ir, net jei ji būtų neigiama, kaip teisingai pažymėjo prof. V. Sinkevičius, tai teisiškai nesuvaržo nei Vyriausybės, nei Prezidento. Tačiau juk kartais komitetas dėl išsiskyrusių nuomonių ar neatsakytų svarbių klausimų gali savo išvados ir nepateikti, ypač atsižvelgiant į susiformavusią ilgametę tradiciją užsienio politikos klausimus Lietuvoje spręsti konsensusu, analogiškai siekiant politinio sutarimo ir tarp ambasadorių skyrimo procese dalyvaujančių visų valdžios institucijų. Kodėl tai yra daroma? Visų pirma todėl, kad ambasadorius, atsisakęs bet kokio politinio lojalumo vienai ar kitai politinei jėgai, užsienyje atstovauja visą Lietuvą – ne tik šalies Prezidentą ir valdžioje esančią daugumą, bet visas Lietuvos institucijas bei politines jėgas. Tokiu būdu užtikrinamas Lietuvos užsienio politikos įgyvendinimo tęstinumas net ir keičiantis politinėms jėgoms, kaip ir politinė parama svarbiausiems Lietuvos užsienio politikos prioritetams, tvirtinamiems Lietuvos Respublikos Seimo. Tai, beje, buvo dar kartą pademonstruota praeitą savaitę bendru sutarimu tvirtinant naujosios Vyriausybės programą Seimo Užsienio politikos komitete ar visam Seimui be vieno balso prieš pritariant Seimo rezoliucijai dėl užsienio ir Europos politikos tęstinumo. Kiekvienu tokiu atveju ambasadoriaus kandidatūrą siūlantis užsienio reikalų ministras ar Prezidentui kandidatūrą teikianti Vyriausybė, priminsiu, atskaitinga šalies parlamentui, užsitikrina ir politinę paramą savo vykdomai užsienio politikai. Komiteto paramos reikia ne tik skiriant diplomatinius atstovus į ambasadas užsienyje, bet ir svarstant šiame komitete įvairius užsienio politikos klausimus, teisės aktus ar Lietuvos pozicijas ES Užsienio reikalų tarybose, kur mandatą ministrui suteikia taip pat Užsienio reikalų komitetas.
Laikantis per ilgus dešimtmečius susiformavusios Lietuvos diplomatinių atstovų (ambasadorių) kandidatūrų siūlymo, svarstymo, teikimo ir skyrimo tarp skirtingų valdžios grandžių tradicijos, kartu tokiu būdu išvengiama ir Lietuvos diplomatinių atstovų (ambasadorių) skyrimo „politinio ar asmeninio lojalumo pagrindu“ principo taikymo, apie ką kalba ir naujoji Vyriausybė savo programos XII skyriuje „Stiprėjanti Lietuvos įtaka“. Būtent šios jau tris dešimtmečius besitęsiančios kairės ir dešinės bendradarbiavimo ir vienybės tradicijos dėka Lietuva įgyvendino visus svarbiausius mūsų užsienio politikos tikslus – integruotis į ES ir NATO, atlaikyti spaudimą rytuose, užtikrinti transatlantinės politikos tęstinumą. Būtent tokios tradicijos nebuvimas mūsų rytinėse kaimynėse (taip pat ir skiriant dažnai tik esamai politinei konjunktūrai lojalius ambasadorius) neleidžia joms efektyviai žengti mūsų keliais.
Todėl saugokime, gerbkime šią, per tris dešimtmečius susiformavusią, Lietuvos užsienio politikos vienybės tradiciją ir paprotį valdžios atstovams kalbėti vienu balsu. Neleiskime šių tradicijų sulaužyti. Tik turėdami vieną bendrai suderintą ir komunikuojamą užsienio politiką – tiek Prezidento, tiek Vyriausybės, tiek Parlamento – Lietuvos balsas tarptautinėje erdvėje bus stiprus, o mes būsime atsparūs nuo įvairių politinių vėjų, taip pat ir nuo kai kurių mūsų senų priešų polinkio skaldyti ir valdyti. Tai gerai supratome dar tuomet gindami savo laisvę Sausio 13-tąją.
Pažymėtina, kad per visus tris dešimtmečius tiek Prezidentas, tiek Vyriausybė visada atsižvelgdavo į Seimo Užsienio reikalų komiteto nuomonę skiriant mūsų diplomatinius atstovus užsienyje. Praktikoje yra buvęs ne vienas atvejis, kuomet dėl Seimo Užsienio reikalų komiteto svarstymo metu išsakytų abejonių ar nesulaukus pakankamo pritarimo komitete būdavo surandama kita kandidatūra į Lietuvos diplomatinius atstovus, dėl kurios vėliau vieningai sutardavo visos diplomatinio atstovo skyrime dalyvaujančios institucijos. Be abejonės, išsaugant diskretiškumą bei pagal galiojančius teisės aktus komiteto svarstymo rezultatai, kaip ir informacija komitetui dėl pačių kandidatūrų visada teikiama su slaptumo žyma, o už jos paviešinimą gresia atsakomybė, todėl konkrečių atvejų įvardyti negalėsiu, tikėdamas, kad ir ateityje visi kartu sugebėsime išsaugoti Lietuvos užsienio politikos vienybės ir tęstinumo tradicijas.
Nepažeminkime šios aukštai iškeltos istorinės, parlamentinės ir kartu demokratinės kartelės mūsų užsienio politikoje, kuri leido užtikrinti Lietuvos užsienio politikos lyderystę ir sėkmę. Neperimkime rytų ar kitų autokratinių šalių modelio, kuomet ambasadoriais skiriami tik keliems aukštiems, įtakingiems asmenims, o ne visai valstybei lojalūs ir parlamente daugumos politinių jėgų visuotinės politinės paramos neužsitikrinę ambasadoriai.