Lukašenka prekiauja savo tariamu lojalumu Vakarams – didesnis Vakarų įsitraukimas reiškia didesnę kainą Kremliaus akyse. Visas tariamas Lukašenkos „balansavimas“ su Vakarais yra ne daugiau kaip šios kainos kėlimas.
„Dialogą“ su Vakarais Lukašenka iš esmės visuomet naudojo pačių Vakarų suskaldymui, savo režimo bei Kremliaus tolesnių interesų įtvirtinimui, kadangi savo režimą jis visada įtvirtindavo būtent Rusijos glėbyje, už tai jai parduodamas Vakarų kryptį bei savo šalies suverenitetą. Todėl bet koks naujas Vakarų lyderis, pradėjęs dialogą su Lukašenka, turi žinoti, kad bus apgautas, parduotas ir dar išmainytas Rusijai.
Lukašenkai žodis nieko nereiškia – būdamas tipiškas sovietinis produktas Lukašenka vadovaujasi visų pirma melu ir propaganda, tą pačią dieną apsisukdamas 180 laipsnių, neigdamas akivaizdžią realybę, manipuliuodamas faktais siekia tik naudos sau ir Kremliui, kuris yra pagrindinis, vienintelis ir ilgametis Lukašenkos režimo garantas.
Būtent Lukašenka yra pagrindinis Putino tarnas, Rusijos gubernatorius Baltarusijoje. Ilgą laiką teigęs, kad pagrindiniai Baltarusijos priešai, įskaitant opoziciją, yra Vakarai, jau kurį laiką pataikaudamas visuomenės nuotaikoms bei bandydamas dar labiau ją suskaldyti bei palenkti į savo pusę, Lukašenka Vakarams giedą naują giesmę – būtent Rusija ir jos palaikoma opozicija šiuo metu yra Lukašenkos kaip „suverenumo garanto“ priešas.
Žinant, kaip šis diktatorius gerbia savo žodį ir kiek kartų jis panašiai yra apgavęs Vakarus, deja, tai yra eilinis melas ir propaganda. Neturintys institucinės atminties Vakarų lyderiai labai greitai ant šių Kremliaus ir Lukašenkos kabliukų pasimauna – lygiai kaip 2010 m., kuomet po gan ilgo flirto su Vakarais Lukašenka be jokių ceremonijų atsuko nugarą jiems, sukišo visus savo oponentus į kalėjimus, ar 2016 m., kuomet įtikino Vakarus jam panaikinti sankcijas, bet ir toliau dar brutaliau tvarkėsi su laisvės likučiais savo šalyje, paspartino šalies integraciją su Rusija.
Nepamirškime, kad tik Lukašenkos dėka ir būtent jo iniciatyva šiandien Baltarusija vienintelė iš Lietuvai kaimyninių šalių baigia kurta sąjunginę valstybę su Rusija, būtent jo dėka šalyje užgniaužtas bet koks tautiškumo ugdymas (ne Vilniuje pakartas Kostas Kalinauskas, o pats Muravjovas korikas ar vėlesniais laikais sovietinė armija yra išaukštinta kaip tariamos baltarusių laisvės gynėja).
Būtent Lukašenka tik atėjęs į valdžią sustabdė šalies integraciją su Vakarais – nepasirašė net bazinio partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimo su Europa, kokį dar 1990 metų pradžioje pasirašė visos rytinės ES kaimynės, nekalbant apie laisvą prekybą ar net asociacijos su ES sutartis, kurias demokratiška Baltarusija būtų be jokių abejonių sudariusi kartu su Ukraina, Sakartvelu ir Moldova, o gal net šiuo metu būtų tapusi integracijos su ES čempione, jeigu Lukašenka su dideliu Kremliaus palaikymu nebūtų sustabdęs bet kokias demokratines, ekonomines reformas, kurios atvertų šaliai kelius į Vakarus.
Opozicijos diskreditavimas ir silpninimas – esminis Lukašenkos interesas. Neužmirškime, kad Lukašenka pradžioje opozicijos lyderius tiesiog žudė. Vėliau, šiems akivaizdiems faktams pradėjus kilti į viešumą, Lukašenka šalyje panaikino iš esmės visas pilietines, politines, žodžio ir susirinkimų laisves, visus prieštaraujančius jo režimui susodino, įbaugino, dalį užverbavo, suskaldė, o šiuo metu ir toliau nuolat opoziciją diskredituoja, apšaukdamas juos tai Vakarų, tai Rusijos agentais ir iš esmės visus juos įvardydamas kaip Baltarusijos (tiksliau – asmeniškai jo paties, o iš tiesų – Kremliaus) priešais.
Panašias tendencijas matome visose autokratiškose šalyse, kurios galima pasakyti „pasimokė“ iš Lukašenkos patirties, įvardydamos bet kokia nevyriausybinę organizaciją ar partiją, atskirus drąsesnius visuomenės lyderius kaip „antivalstybinius užsienio agentus“ – tai matome Rusijoje, Kinijoje, įvairiose Vidurinės Azijos, kitose Azijos ir Afrikos, Lotynų Amerikos, o kartais ir Kaukazo šalyse, net ir kai kuriose vis labiau į Rusiją linkstančiose ES šalyse, galų gale, retkarčiais, ir Lietuvos valdančiųjų retorikoje.
Šiuo metu Lietuvoje ir Vakaruose aktyviai Lukašenkos režimo pumpuojama tezė – dešimtys tūkstančių sukilusių, pavargusių nuo Lukašenkos melo ir nežmogiško elgesio viruso kontekste, neteisėtos ir demokratine valia nepatvirtintos integracijos su Rusija, paleidžiamo atominio Kremliaus monstro Astrave žmonių Baltarusijos gatvėse, yra „Rusijos agentai“.
Kažkada sovietų KGB, M. Gorbačiovas bandė visiems įrodyti, kad visas pasipriešinimas Lietuvoje, net ir Sąjūdis yra Vakarų ar net žydų masonų sąmokslas (panašiai R. Karbauskis ir A. Širinskienė bandė įrodyti, kad Sąjūdis prieš Astravą yra Kubos disidentų ir Lietuvos dešiniųjų sąmokslas prieš šventą dabartinę kairiųjų koaliciją, kurios ministras Ž. Vaičiūnas su rusiškų energetikų, o gal ir Premjero palaikymu, bandė prastumti „Rosatomo“ prekybinius interesus Baltijos šalyse, kuriuos, tikėkimės, galų gale sustabdė Valstybės gynybos tarybos spendimai).
Lukašenkos kaltinimai sukilusiems baltarusiams, kurių protestai šalyje prilygsta nebent prieš trisdešimt metų nepriklausomybės paskelbimo pradžioje (beje šį Baltarusijos „Kovo 11“ aktą, paskelbtą liepos 27 Lukašenka taip pat sunaikino bei jo nepripažįsta) pagal savo masiškumą, yra visiškos desperacijos, silpnumo ir pasimetimo ženklai.
Tikrai ne Kremliaus galimybėms bei interesams užverbuoti šimtus tūkstančių žmonių Baltarusijoje, kurių dauguma nusiteikę provakarietiškai, tautiškai, kurie reikalauja laisvų rinkimų, demokratijos, žmogiškumo ir ekonominių reformų šalyje, natūraliai atveriančių Baltarusijai kelius į Vakarus.
Net jeigu kai kurie opozicijos atstovai ir yra užverbuoti Kremliaus ar Lukašenkos, šiuo metu tai yra daugiau galimybė, nei faktas, tačiau nepaneigiama realybė yra viena – būtent Lukašenka yra tikrasis ilgalaikis Rusijos interesus Baltarusijoje atstovaujantis Rusijos agentas ir instrumentas, sugriovęs šios šalies integraciją su Vakarais bei desperatiškai bandantis parduoti Baltarusijos laisvės likučius Kremliui už savo išsilaikymą poste po 25 metų diktatūros.
Išleisto džino Baltarusijos gatvėse jau nebesustabdysi ir nesukontroliuosi, kad ir kaip norėtųsi Kremliui ir Lukašenkai, nebent brutalia karine jėga, o visos pastangos protestuojančius diskredituoti ilgainiui žlugs, jeigu baltarusių tauta nebijos ir eis į priekį. Melas, dezinformacija, opozicijos diskreditavimas, smurtas, represijos, kurių jau ėmėsi ir imsis Lukašenka prieš savo „rinkimus“ ateinantį savaitgalį bus dar viena lemtinga klaida, kuri šį režimą atves į savo logišką pabaigą.
Savo ruožtu, jeigu mes norime iš tiesų padėti Baltarusijos demokratams, neturime ir negalime nuo jų nusisukti (ko, tikėtina, ir siekia Lukašenka, diskredituodamas opoziciją) – turime patys labai aktyviai patys su jais dirbti ir skatinti Vakarus palikti visus įmanomus kanalus Baltarusijos piliečiams, remiant jų pilietines ir politines iniciatyvas, vystant bendradarbiavimą švietimo srityje ir įvairias studentų mainų programas (taip pat ir per Vilniuje veikiantį Europos humanitarinį universitetą, kuriam chroniškai trūksta paramos, taip pat ir politinių studijų, ekonominės transformacijos srityse, žinant, kad didžioji dalis šio universiteto studentų grįžta į Baltarusiją), paskatinant ES įsteigti išplėsti stipendijas baltarusių jaunimui studijuoti ES universitetuose.
Po ateinančio sekmadienio įvykių įvesdami galimas sankcijas Baltarusijos režimui turime dar labiau atsiverti Baltarusijos pilietinei visuomenei.
Demokratiniai principai – esminis Lietuvos interesas. Be abejonės, ne Lietuvai spręsti kas vadovaus Baltarusijai, tačiau jeigu mes iš tiesų tikime savo konstitucinėmis vertybėmis ir pasiruošę esame jas ginti, būtų ne tik nenuoseklu, išdavikiška, bet ir nusikalstama remti Lukašenkos režimą po visų jo nusikaltimų baltarusių tautai, jos laisvei, demokratijai ir vakarietiškai šios šalies krypčiai.
„Perpirkti“ Lukašenkos įvairiais „dialogais“ nepavyks – pastarieji 25 jo diktatūros metai aiškiai parodė, kad dabartinis Baltarusijos režimas niekada neturėjo politinės valios pokyčiams, demokratijai, reformoms. Juolab būtų keista, jeigu meilė laisvei, demokratijai ir teisinės valstybės principams būtų „perkama“.
Esminis Lietuvos ir visų Vakarų interesas turi būti demokratiniai pokyčiai šioje šalyje – mes turime reikalauti nedelsiant paleisti visus politinius kalinius, ištirti visus kankinimo ir neteisėto sulaikymo atvejus, neleisti Lukašenkai daugiau naudoti smurto prieš savo piliečius, užtikrinti žodžio ir susirinkimų laisvę, visas kitas jų pilietines ir politines teises, teisę į laisvus ir teisėtus rinkimus, neleisti naudoti nepateisinamos ir perteklinės jėgos prieš taikius piliečių susibūrimus, pareikalauti nutraukti neteisėtą nepriklausomos Baltarusijos internetinės žiniasklaidos ir nevyriausybinių organizacijų registracijos blokavimą (šiuo metu dauguma šių organizacijų veikia Vilniuje su kuo mes baigiame susitaikyti kaip su „neišvengiamu“ faktu).
Atitinkamai, darbais, o ne tik žodžiais turime remti tuos Baltarusijos lyderius, kurie šiuos principus išpažįsta ir pasirengę dėl jų kovoti, todėl ir turime parodyti savo solidarumą šiandien su tais, kurie šiuos principus gina ne tik Baltarusijos gatvėse, bet ir su tais politiniais lyderiais, kurie šiandien yra įkalinti – kiekviena Lietuvos partija turėtų pasirinkti savo „globotinius“, atitinkančius mūsų politines spalvas, suteikti jiems ir jų šeimos nariams visapusišką politinę, teisinę ar kitokią paramą.
Taip pat aiškiai identifikuoti atsakingus už nusikaltimus demokratijai, žmogiškumui, galų gale branduoliniam saugumui regione ir uždrausti jiems atvykti į Lietuvą, Šengeno zoną bei kitas mūsų sąjungininkes, taikyti jiems ir jų ekonominei veiklai individualias tikslines sankcijas, nesuteikti jokios tolesnės finansinės paramos režimo valstybės institucijoms bei valstybės įmonėms, remiančioms šį režimą, reikalauti ne tik politinių, bet ir ekonominių reformų šalyje, kurios atvertų galimybes ne tik mūsų verslui, bet ir glaudesnei Baltarusijos integracijai su ES, užtikrintų saugumą tiek mūsų ekonominiams, tiek visos valstybės interesams, galų gale išsaugotų pačių baltarusių laisvę Europos šeimoje ir sustabdytų tolesnę Baltarusijos integraciją su Rusija, apsaugotų tiek baltarusių, tiek lietuvių tautas nuo regioną skaldančių ir naikinančių Kremliaus projektų.
Astravas kaip geopolitinis Kremliaus projektas gali būti galutinai sustabdytas tik pasitraukus Lukašenkai. Esminis nacionalinis Lietuvos interesas – Astravo AE sustabdymas ne tik izoliuojant šį atominį monstrą nuo ES rinkų, paspartinant mūsų sinchronizaciją su Vakarais ir atkuriant šalyje trūkstamus energijos generavimo pajėgumus, bet ir įtvirtinant Baltarusijoje demokratiją.
Geopolitiniai Putino tikslai netrukus paleidžiant Astravo AE perkerpant Astravo juostelę kartu su Lukašenka, ką pastarasis pristato kaip savo rinkinės kampanijos dalį bei „energetinės nepriklausomybės garantą“, yra pakankamai aiškus – energetiškai dar labiau pririšti Baltarusiją prie Rusijos energetinės sistemos, įklampinti Baltarusiją į neišbrendamas skolas, sustabdyti Baltijos šalių sinchronizaciją su Vakarais, supykdyti Baltarusiją su Lietuva ir taip užkirsti pačios Baltarusijos kelius į Vakarus, suskaldyti Baltijos šalis ir atkirsti Lietuvą nuo Lenkijos.
Visa tai prieštarauja tikriesiems ne tik lietuvių, bet ir baltarusių tautos interesams – kaip ir Lietuvai užsitikrinant energetinę nepriklausomybę nuo pačios Rusijos, sukurti alternatyvius ir nepriklausomus energijos tiekimo šaltinius su Vakarų pagalba, integruotis į Europos šeimą kartu su Ukraina, Baltijos šalimis, Lenkija, kur bus galų gale apsaugotas ir Baltarusijos suverenitetas, užkardytas Rusijos bandymas aneksuoti šalį, kurio apogėjų ar jo kulminacijos pradžią galėsime stebėti jau ateinantį sekmadienį per Prezidento „rinkimus“.
Visi Baltarusijos opozicijos lyderiai, dauguma laisvų Baltarusijos piliečių pasisako prieš Astravą, kaip vieną svarbiausių Kremliaus geopolitinių instrumentų regione, todėl visos ES interesas – kartu su demokratinėmis jėgomis Baltarusijos viduje padaryti viską, kad „Černobylis-2“ netaptu realybe, kad nebūtų pradėtas statyti antrasis, trečiasis, ketvirtasis Astravo reaktorius, o pirmasis – būtų sustabdytas mainais į tikrąją Baltarusijos energetinę nepriklausomybę visų pirma nuo Rusijos – esminio, pagrindinio ir vienintelio nacionalinės grėsmės šaltinio tiek Baltarusijai, tiek Lietuvai, tiek visam regionui.
Demokratijos nekariauja tarpusavyje, būtent tam sukurtas Europos Sąjungos projektas, kad išsaugoti mūsų laisvę, apsaugoti mūsų gyvybes ir gerovę taikoje su kitomis laisvomis ir demokratiškomis šalimis. Būtent todėl Rusija daro viską, kad sustabdytų Baltarusijos, Ukrainos, Moldovos, Kaukazo šalių artėjimą prie Europos – vienur ginklais, žudymu ir okupacijomis, kitur – dezinformacija, energetiniais ir kitais projektais, kurių tikslas yra vienas ir tas pats – sustabdyti demokratines ir ekonomines reformas, nužudyti tautų laisvę ir susigrąžinti anksčiau okupuotas šalis į Kremliaus mafijos orbitą, kuriam reformų sėkmė ir laisvės, demokratijos įsitvirtinimas kaimyninėse šalyse gali grėsti valdžios praradimą pačioje Rusijoje, kur laisvi rusai jau kelią galvas tūkstančiais.
Artėjantys įvykiai Baltarusijoje – Astravo paleidimas, represijos, laisvės žlugdymas ir tikėtina paspartinta Baltarusijos reintegracija į Rusija – privers mums apsispręsti. Kremlius ir Baltarusijos specialiosios tarnybos darys viską, kad Lietuva baltarusių laisvės klausimu suskiltų, nepalaikytų vis gausėjančių pilietinių protestų šioje šalyje, ir vėl ištiestų ranką Lukašenkai, kuris desperatiškai bandys išlaikyti savo valdžią vis labiau integruodamas šalį į Rusiją, o svarbiausia – kad mes netaptume kitokios, laisvos ir europietiškos Baltarusijos pagrindiniais šaukliais Vakaruose, nesuburtume savo sąjungininkų vieningai ir efektyviai politikai Baltarusijos atžvilgiu.
Neturėtume suklysti ir pasiduoti Lukašenkos propagandai. Vilnius buvo, yra ir bus nepriklausomos, laisvos, europietiško identiteto Baltarusijos pagrindinis sąjungininkas bei centras. Būtent Vilniuje veikia daugiausia laisvos Baltarusijos organizacijų, lyderių, būtent Vilniuje veikia vienintelis laisvos Baltarusijos (Europos humanitarinis) universitetas, būtent mūsų sostinėse yra sukaupta daugiausia istorinės, institucinės patirties santykiams su šia šalimi, būtent čia veikia įvairios vakarų organizacijos, nuosekliai palaikančios Baltarusijos laisvę ir demokratiją.
Kad ir kiek būtume padarę klaidų savo Rytų politikoje, iki šiol esame vienintelė ES ir NATO sostinė, nuosekliausiai rėmusi laisvės ir demokratijos sklaidą mūsų Rytų kaimynėse, todėl ne tik turime, bet ir galime tapti naujos Baltarusijos vilties, laisvės ir demokratijos pagrindiniai rėmėjai, kurie sugebėtų suvienyti visus sąjungininkus regione ir Vakaruose naujai, demokratiškai, europietiškai Baltarusijai.
Šį penktadienį, dvyliktą valandą, kviečiame visus, neabejingus Baltarusijos laisvei piliečius, į mūsų Baltijos kelio Baltarusijos laisvei tęsinį Nemcovo skvere, priešais Rusijos ambasadą – prisiminsime prieš dvylika metų įvykdytą Rusijos invaziją į Sakartvelą, Ukrainos okupaciją ir šiuo metu trypiamą laisvę Baltarusijoje.
Puikiai suprantame, kas yra visos šios agresijos pagrindinis architektas, neseniai kartojęs savo melą ir dėl Baltijos šalių okupacijos. Nebūkime abejingi. Nepasiduokime melui. Pasiųskime aiškų signalą tiek baltarusių, tiek visoms kitoms okupuotoms tautoms. Įspėkime tuos, kurie ruošiasi pakelti ranką ar net ginklą prieš mūsų kaimynų baltarusių laisvą apsisprendimą priešintis pavogtiems rinkimams, atimamai laisvei ir paleidžiamam Astravui, kad mes, lietuviai, visada esame šalia, už jūsų ir mūsų laisvę, kaip senais laikais.
Mes niekada neužmiršime mūsų bendros istorijos, P. Skorynos, K. Kalinausko, panaikintos Baltarusijos „Kovo 11“ vizijos. Mūsų laisvė nedaloma. Laikykitės ir nebijokite. Mes savo laisvę apgynėme, dabar atėjo jūsų, mūsų laisvės, broliai ir seserys Baltarusijoje, metas.