Akivaizdu, kad valdantieji visą dėmesį skirs vidaus politikai ir išgyvenimui būsimuosiuose Seimo rinkimuose, panaudodama visus, taip pat ir užsienio politikos instrumentus savo vidaus politikos tikslams pasiekti. Tai demonstruoja ir valdančiųjų naujametiniai pareiškimai apie Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus (TS-LKD) kaip antivalstybinę partiją. Premjeras tokiu savo pasisakymu iš esmės paneigė ne tik ir ne tiek TS-LKD, kiek visų politinių jėgų iki šiol vykdytą vieningą visos valstybės užsienio politiką, parodydamas, kurioje pusėje iš tiesų stovi jo paties dauguma.
Panašus svetimos gėdos jausmas apėmė, kai labai panašiai prieš metus Premjeras pareiškė, kad jis nori pakeisti tradicinį Lietuvos kursą dėl Rusijos. Tokie pasikartojantys pareiškimai gali reikšti kelis dalykus – užsienio politika šiais metais dar labiau keisis, Prezidentas galės vis mažiau pasikliauti valdančiąja dauguma, vykdydamas savo konstitucines priedermes užsienio politikos srityse, kadangi valdantieji, tikėtina, vis labiau tenkins įvairių įtakingų vidaus, o gal ir išorės grupių interesus, kurie nebūtinai sutaps su valstybės interesais, kuriuos TS-LKD gynė tiek nepriklausomybės aušroje, tiek stojant į ES ir NATO, tiek vėliau stabdant Rusijos agresiją regione.
Iškreiptų veidrodžių karalystėje, kurią bando šiuo metu sukurti valdančiųjų lyderiai, pataikavimas Baltarusijos režimui, kuriamai Rusijos-Baltarusijos sąjungai ir galutinė kapituliacija Astravo atominės elektrinės (AE) klausimu, tikėtina, užims svarbią, jeigu ne svarbiausią vietą. Todėl turėsime sukurti pilietinę, visuomeninę, politinę, diplomatinę rezistenciją šiam projektui, susitelkti aplink Prezidentą ir bendromis jėgomis sutelkti Vakarus nepirkti elektros iš Astravo AE, neapsiduoti šliaužiančiai Baltarusijos aneksijai.
2020 m. rinkimai vyks ir kitose mums svarbiose Rytų partnerystės šalyse. Lakmuso popieriumi gali tapti Sakartvelas, kuriame istorijos ratas vėl gali pasisukti į dešiniuosius. Į kampą save įstūmęs vienintelis šalies oligarchas Bidzina Ivanishvili save visiškai izoliavo tiek nuo visų politinių jėgų šalies viduje, tiek nuo savo artimiausių bendražygių, tiek nuo tarptautinės bendruomenės.
Įdomus sutapimas, kad oligarchas Bidzina demonizuoja opoziciją, vadina ją antivalstybine lygiai taip pat kaip Premjeras Skvernelis, gal tik skirtumas, kad politiniai oponentai Sakartvele dar ir suimami, jiems „siuvamos“ bylos, jie ilgus metus sėdi vienutėse ar neįleidžiami į šalį.
Suprantu, kad tokia Sakartvelo svajonė galėtų vilioti ir dabartinius mūsų valdančiuosius, kurie taip norėjo sukurti panašią valdžios piramidę ir Lietuvoje, tačiau mūsų tauta, mūsų ištikimi, valstybiškai mąstantys rinkėjai neleido šios, matyt, visų valdžios ištroškusių oligarchų svajonės įgyvendinti, kuri neturi nieko bendro su demokratija ar valstybingumu.
Po pastarojo vizito Tbilisyje supratau, kad Sakartvele šiais metais galimi du scenarijai – Ivanišvilis eina iki galo Lukašenkos keliu, galutinai susitvarko su „antivalstybine“ opozicija arba, supratęs, kuo tai gali grėsti Sakartvelui ir jam bei jo aplinkai asmeniškai, atsitraukia, surengia tikrai laisvus ir demokratiškus rinkimus, kuriuos šį kartą laimi centro dešinieji, įtraukia opoziciją į valdžios formavimą.
Galų gale Sakartvelas gal dar ne Lietuvos demokratijos lygio, bet ir tikrai – ne Baltarusijos. Provakarietiška tauta ir ištikimi Sakartvelo draugai Vakaruose tikrai neleis šaliai iki tokio lygio nusiristi, tuo labiau kad didėjant įtampai Artimuose Rytuose strateginė Sakartvelo reikšmė Vašingtonui gali vis labiau išaugti – Turkija, kaip žinome, deja, ne visada galima pasikliauti.
B. Ivanishvili tokiu būdu sulaukęs labai aiškių ir nedviprasmiškų signalų bei garantijų iš Vašingtono ar kitų Vakarų sostinių, taip pat ir Lietuvos, pats pabaigtų iš esmės nedemokratiškų „superdaugumų“ tradicijas šioje šalyje, ir siektų sukurti konsensuso pagrindu valdomą valstybės modelį. Tai būtų gera proga šiai nuostabiai šaliai pirmą kartą apsivalyti nuo oligarcho įtakos tampant įkvepiančiu pavyzdžiu tiek Moldovai, tiek Ukrainai, tiek... pačiai Lietuvai.
Todėl 2020 metais besiruošdami savo rinkimams neturime ir negalime pamiršti rinkimų tiek Sakartvele, tiek ir Moldovoje, kurioje po vietos oligarchų ir remiamų Maskvos komunistų manevrų praėjusiais metais krito provakarietiška Maios Sandu vyriausybė. Maia šiemet ruošiasi lemiamam mūšiui dėl Prezidento rinkimų – turime susitelkti ir padėti vakarietiškoms jėgoms ateiti į valdžią Chisinau, tačiau paraleliai visos partijos – ne tik TS-LKD – turime dirbti ir su dabartiniais valdančiaisiais tiek Sakartvele, tiek Moldovoje, kantriai jiems aiškindami, kad kelias atgal į Maskvą arba atsitraukimas nuo demokratijos yra tiesiog kelias į niekur.
Tačiau, be abejonės, didžiausias iššūkis šiais metais laukia Kijeve. Pirmąjį Normandijos smūgį atlaikęs Prezidentas Volodymyras Zelesnkis, manau, po pirmojo Normandijos ketvertuko ir susitikimo su Putinu suprato, kad visos „derybos“ su Putinu, kuriose jis toliau sėkmingai vaidina nekaltą tarpininką, gali atvesti tik į okupacijos legitimizavimą. Jokios realios pažangos šiame kontekste nebus, nebent bus einama tik į vieną – Kremliaus – pusę.
Atininkamai nenuilstama pagalba Ukrainai reformuojant savo šalį buvo, yra ir bus esminė. Ir neužteks vienos gražios konferencijos liepos pradžioje Vilniuje su Prezidentu Zelenskiu. Mūsų parama turi būti paremta kasdieniais darbais Ukrainoje, konkrečiais pinigais, ekspertų, politikų pagalba, ilgalaikėmis programomis ir nuolatiniu darbu Vakaruose.
Tik aktyvi užsienio politika, paremta realiais resursais, motyvuotais žmonėmis, aiškia ilgalaike strategija, konkrečių koalicijų kūrimu Vašingtone, Berlyne, Varšuvoje, Londone ir kitose mums draugiškose sostinėse gali atnešti rezultatą.
Deja, ateinantys metai bus prarastų galimybių šioje srityje metai. Visapusiška parama Prezidentūrai – vienintelei institucijai, kuri „neis“ į rinkimus, yra labai svarbi, tačiau vargu ar Prezidentas sugebės suvienyti prieš rinkimus tik į vidaus politiką grimstančius ir savo asmeniniu išgyvenimu ar šilta ateitimi po rinkimų susirūpinusius valdančiuosius, leidžiančius sau jau trečią dešimtmetį kaltinti valstybinį darbą bet kokiomis sąlygomis vykdančią TS-LKD.
Jeigu šis vienijimas vyks tik nykstančios valdančiosios koalicijos rėmuose, jeigu bus leista valdantiesiems sugriauti nuo pat Nepriklausomybės užsienio politikoje įsitvirtinusį konsensusą, tai šie metai bus paženklinti skaudžiais pralaimėjimais tiek Rytų, tiek ir Vakarų fronte. Jokia kita partija be TS-LKD tokių ryšių ir galimybių užsienio politikoje neturi, nes mes vieninteliai užsienio politikoje dirbome nuosekliai valstybinį darbą, mus gerbia už tai visose kaimyninėse šalyse, už kurių laisvę ir demokratiją, jų ateitį ir valstybingumą nuosekliai kovojome, puikiai suprasdami, kad kovojame ne tik už jų, bet ir mūsų pačių laisvę.