Ko gero, nieko naujo. Žinoma, sunku tikėtis staigaus ir kardinalaus situacijos pagerėjimo. Prikurta tiek daug įvairiausio tipo ir paskirties programų, kad sunku nuspręsti, kurias dėl lėšų stygiaus reikėtų stabdyti. Už kiekvienos programos stovi kažkieno interesai ir gal net labai kilnūs tikslai. Žinoma, yra ieškoma optimaliausių būdų kaip išbristi iš tos mūsų pačių sukurtos balos.
Tikėtina, kad Vyriausybė pasiūlys būdus, kaip pakeisti situaciją geresne linkme. Tačiau yra klausimų, kurių kol kas niekas nesiima spręsti. Tai vidaus ir išorės saugumo stiprinimo klausimai. Dar praėjusios kadencijos Seimas iškėlė papildomas užduotis vidaus reikalų sistemai, bet, kaip įprasta, nenumatė tam jokių finansinių resursų. Štai ir išlindo į viešumą policijos problemos. Žinoma, jos egzistavo jau seniai, tik apie jas nebuvo plačiai kalbama.
Dar blogesnė padėtis yra valstybės pasirengimo gynybai srityje. Norint išsiaiškinti realią situaciją, pirmiausiai reikia įvertinti visus išorės faktorius, galinčius turėti įtakos nacionaliniam saugumui.
Esame NATO šalių šiaurės rytų regione, kuris šimtmečiais yra probleminis. Tikriausiai nėra reikalo priminti kaip kaimyninės šalys dalinosi mūsų teritorijas. Kad taip nenutiktų ir vėl privalome sukurti adekvačius gynybinius pajėgumus. Yra labai teigiamas dalykas, kad įstojome į NATO bendriją ir Europos sąjungą, bet to maža.
Kodėl turime rūpintis savo gynybiniais pajėgumais? Pirmiausiai todėl, kad būdami NATO nariais esame atsakingi už mūsų valstybės gynybą ne tik prieš save, bet ir prieš likusius organizacijos narius.
Antra - apsaugai ir gynybai reikia turėti iš anksto sukurtus pajėgumus. Juo labiau, kad tai nėra padaroma per vienerius ar dvejus metus. Trečia - NATO šiai dienai neturi pajėgumų, kuriuos galėtų aktyvuoti paros bėgyje. Ketvirta - mes absoliučiai neturime kokios nors apsaugos nuo antpuolio iš oro, o sausumos gynybai taip pat neturime pakankamų pajėgumų. Penkta - protingai ir nuosekliai vystant gynybos sistemą didėja žmonių užimtumas, auga šalies BVP ir atsiranda galimybė dalį to kapitalo prieaugio nukreipti į gynybos sritis investuojant į gamybą bei mokslinį tiriamąjį darbą.
Kai kalbame apie mūsų valstybei reikalingos gynybos sistemos vystymą, reikia įvertinti teritorijos plotą, reljefą, infrastruktūrą, gyventojų skaičių, geopolitinę situaciją ir dar daug įvairių faktorių. Vienas iš svarbiausių aspektų yra kaimynų ambicijos ir siekiai, o jie nėra džiuginantys Baltijos šalių atžvilgiu, ir tereikia tik surasti pretekstą ir reikiamą momentą, kad ir vėl būtume okupuoti. Apetitą gali paskatinti dar ir tai, kad stipriausias NATO narys JAV, finansuojantis 75% NATO išlaidų, praktiškai išveda savo pajėgas iš Europos, o pastaroji, turėdama vos ne dvigubai daugiau gyventojų, finansuoja mažiau nei 25%.
Tikiu, kad kartkartėmis atitinkamos tarnybos informuoja mūsų vadovus apie esamą situaciją ir galbūt pamodeliuoja, kaip situacija galėtų vystytis ir keistis nuo konkrečių įvykių pasauliniu mastu. Padėtis šiuolaikiniame pasaulyje nėra tokia jau džiuginanti. Įvairiuose pasaulio regionuose yra pavojingų židinių, ir bet kuris iš jų gali iššaukti labai skausmingų padarinių. Kai kurios valstybės pradėjo įgyvendinti kariuomenių modernizavimą apginkluojant naujausia ginkluote, nuosekliai plėtodamos savo karinę pramonę.
Ypatingą dėmesį pritraukia Rusijos federacijos planai ir pastarųjų metų pravedami mokymai. Kai kurie Rusijos planai puikiai parodomi YouTube patalpintame jų filmuke „Kuo Rusija išgasdino NATO“. Filmas neatspindi visko pilnai, bet yra įspūdingas ir vertinant kitus faktus darytina prielaida, kad planai įgyvendinami pilnu tempu. Tai, kad planai yra labai realistiški, patvirtina karinio pramoninio komplekso technikos pardavimai užsieniui. Minėti pardavimai išryškina karinės pramonės potencialo augimą.
Ypatingą dėmesį derėtų skirti Rusijos federacijos mokymams per pastaruosius keletą metų. Viešoje erdvėje pateikiami karinių mokymų planai ir jų eiga. Vakarų karinėje apygardoje šiems metams suplanuota apie penkiasdešimt įvairiausio lygmens pratybų ir mokymų, kuriuos vainikuos mokymai „Zapad 2013“. Lietuvos viešojoje erdvėje buvo apie juos užsiminta, bet tikrai labai paviršutiniškai. Lygiai taip pat turėtų kelti didžiulį susirūpinimą Rusijos karinių bazių steigimas Baltarusijoje.
Rusija be jau esamų karinių bazių 2015 metais planuoja įsteigti Baltarusijos Baranovičių aerodrome aviacijos bazę, kurioje bus dislokuotas lėktuvų Su-30 pulkas. Šiais metais turėtų būti įsteigta komendantūra ir viena minėtų lėktuvų budinti grandis. Taip pat jau sekančiais metais Baltarusijoje turėtų atsirasti papildomi keturi C-300 komplekso divizionai. Apie tai atvirai kalba Rusijos gynybos ministras armijos generolas Sergejus Šoigu. Nuo Baranovičių iki Vilniaus viso labo 180 kilometrų. Akivaizdu, kad sparčiai didėja Rusijos ir Baltarusijos karinis potencialas, o tuo pačiu ir grėsmė mums.
O kaip elgiamės mes? Tikim penktu straipsniu. Skelbiam pasauliui, kad ilgainiui pradėsim didinti finansavimą ir kada nors pasieksim 2% nuo BVP, pamiršdami, kad tikslas ne du procentai, o gerai parengtos, efektyvios ir šiuolaikiškos kariuomenės sukūrimas ir jos išlaikymas. Skaičiavimai rodo, kad sausumos pajėgos turėtų turėti penkias brigadas, iš kurių viena turėtų būti dislokuota pajūryje.
Karinės oro pajėgos turėtų turėti tris aviacijos bazes, keturis priešlėktuvinės - priešraketinės gynybos kompleksus, du atskirus paieškos ir gelbėjimo postus, dešimt radiolokacijos postų. Derėtų detaliai išanalizuoti Karinių jūrų pajėgų gynybinius pajėgumus, dislokacijos vietą ir priimti tinkamus sprendimus jų vystymui. Turėtume sukurti ryšių ir valdymo sistemą, kuri leistų sujungti ir tiesiogiai valdyti visus kariuomenės rūšių padalinius realiame laike kaip iš stacionarių, taip ir iš mobilių vadaviečių.
Dar 1998 metais tokia sistema jau buvo įdiegta ir sujungė Karines oro ir Karines jūrų pajėgas. Iš viso kas paminėta, kai kas buvo padaryta ir su menkesniu finansavimu nei dabar. Vėliau, prisidengus gynybos sistemos reforma, daug kas buvo sunaikinta ir nieko naujo nesukurta. Viso to pasekoje stipriai atsilikome nuo mūsų kaimynės Estijos.
Lietuvoje ši suma turėtų siekti vieną milijardą JAV dolerių. Tada galėtume pagrįstai tvirtinti, kad rūpinamės valstybės gynybos sistema ne prasčiau nei mūsų kaimynai estai. Beje, pastaruoju metu vis dažniau kyla diskusijos dėl oro policijos misijos, kuri šiuo metu vykdoma iš Zoknių, rotacijos į Amari aerodromą Estijoje. Atsižvelgiant į tai, kad Estija daug investuoja į savo gynybos sistemos kūrimą ir iki 2015 metų ruošiasi užbaigti Amari karinio aerodromo rekonstrukciją, tai oro policijos misijos perkėlimas visiškai įmanomas. Juo labiau, kad ir ne tiesiogiai bet apie tokią galimybę per paskaitą studentams Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute užsimena ir Jungtinių Valstijų ambasadorė Lietuvoje Deborah McCarthy teigdama, kad „…. NATO gali labiau atsižvelgti į tų šalių narių nuomonę, kurios gynybai skiria didesnę biudžeto dalį.“
Strateginiu lygmeniu imant tris Baltijos šalis kaip nedidelį regioną lyg ir nieko tokio. Jeigu dabar kilus reikalui, lėktuvai, pakilę iš Zoknių į Estijos šiaurinę dalį skrenda 30-40 minučių, tai paskui analogiškai skris iš Amari į Lietuvos pietinę dalį.
Norisi priminti, kad oro policijos misija yra tinkama tik taikos meto nedidelio intensyvumo užduotims, o rimtesnio konflikto metu vargu ar bus veiksni. Sunku tikėtis, kad kas nors guldys savo galvas už mūsų nepriklausomybę, jeigu mes patys nieko nedarom. Situacija keistųsi, jeigu pradėtume rimtai vystyti savo valstybės gynybos sistemą. Didėtų mūsų saugumas ir tuo pačiu svoris NATO bendrijoje