Buvęs ministras Gintaras Steponavičius teigia, kad studijų kokybė tiesiogiai priklauso nuo dėstytojų, jų profesionalumo ir motyvacijos. Jo nuomone, priemonių, kurios leistų užtikrinti deramą atlygį aukštųjų mokyklų dėstytojams, galima imtis jau dabar, t. y. 2017 m. Jis nurodo, kad reikia didinti studentų krepšelį, aukštųjų mokyklų ūkį ir administravimą susieti su studentų skaičiumi ir vykdoma moksline veikla, vykdyti aukštųjų mokyklų tinklo konsolidaciją ir efektyvų valdymą.
Kitas buvęs ministras Dainius Pavalkis sako, kad dėstantis žmogus turi būti hobistas, norėtojas dirbti ir mokyti savo disciplinos jaunimą. Jis siūlo didesnį dėmesį skirti praktiniam mokymui. Vilniaus universiteto vadovybė nurodo, kad sieks skatinti jaunuosius talentus, t. y. sieks, kad apsigynęs daktaro disertaciją, pradėjęs dirbti mokslo darbuotoju ar asistentu, gautų bent 600 eurų darbo užmokestį. Tuo tarpu jaunas specialistas atėjęs be jokios patirties į verslo įmonę be 800 net nekalba.
VU rektorius A. Žukauskas teigia, kad dėstytojų atlyginimai – labai skaudi problema ir pateikia Estijos Tartu universiteto dėstytojų atlyginimus, kur profesoriaus atlyginimas yra 3 tūkst. eurų, docento – apie 2 tūkst., pradedančio mokslininko – daugiau nei 1 tūkst. eurų.
Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) skaičiavimais, įsitvirtinusių ir vadovaujančių Lietuvos tyrėjų vidutinis minimalus atlyginimas yra 4 kartus mažesnis nei ES vidurkis (palyginti perskaičiavus pagal perkamosios galios paritetą). Vidutinis docentų atlyginimas Lietuvos aukštosiose mokyklose – 903 eurai, lektorių – 553 eurai, o asistentų – 345 eurai, kai vidutinis darbo užmokestis šalyje 2017 m. siekia 823 Eur.
Vienu svarbiausių siekių, vykdant VDU restruktūrizaciją, buvo įvardintas dėstytojų ir tyrėjų atlyginimų kėlimas. Nuo šių metų jie buvo pakelti 10 proc.
Kokios darbo sąlygos ir koks darbo užmokestis yra Lietuvos universitetuose? Ar mes galim lygiuotis į užsienio universitetus? LAMPSS 2016-2017 m. atliko du tyrimus: vieną apie darbo užmokestį ir darbo sąlygas Lietuvos universitetuose ir antrą – apie aukštojo mokslo pertvarką. Kas išaiškėjo?
Ką mes matome? Iš pateiktų universitetų tik dviejuose universitetuose viršytas šalies vidutinio darbo užmokesčio dydis. Tuo tarpu, rektorių atlyginimai kai kuriuose universitetuose stipriai viršija jų paties universiteto vidutinį darbo užmokestį.
Dar įdomiau darosi pasižiūrėjus į gimnazijų gaunamus vidutinius darbo užmokesčius. Gimnazijos buvo parinktos atsižvelgiant į jų profilį. Kaip matome, universitetų iškovota akademinė laisvė yra visiškai nuvertinta ir daugumoje gimnazijų mokytojai gauna daug didesnius atlyginimus negu universitetų dėstytojai. Dar linksmesnis vaizdelis pasirodo, kada matom valstybės institucijų, susijusių su švietimu ir mokslu vidutinius darbo užmokesčius. Ne veltui visi žinom patarlę „sotus alkano neužjaučia“.
Iš tikrųjų reali padėtis yra dar blogesnė, nes pateikti tiek Statistikos departamentui, tiek kitoms institucijoms statistiniai duomenys apie gaunamą vidutinį darbo užmokestį yra smarkiai padidinti, nes realiai daugumos dėstytojų darbo užmokestis yra mažesnis 20 proc.
Didelis vidutinis darbo užmokestis gaunamas dėl paprasto aritmetinio skaičiavimo: dešimt laimingųjų (arčiau imperatoriaus) gauna ženkliai didesnį darbo užmokestį, o darbščios bitutės – tik bazinį dydį. Kodėl taip atsitiko? Dauguma universitetų išsikėlė sunkiai įveikiamus Lietuvos dėstytojams reikalavimus. Neskiriant finansavimo yra reikalaujama publikuotis labai „aukšto lygio“ žurnaluose, moksliniai tyrimai užskaitomi tik juos atspausdinus universitetams patinkančiose leidyklose.
Kiekvienas universitetas yra sudaręs tarptautiniu mastu pripažintų mokslo leidyklų sąrašą, kur spausdinami leidiniai yra užskaitomi. Dabartiniu metu pasaulinėje spaudoje daug diskutuojama apie daromą nešvarų verslą iš straipsnių publikavimo. Mes lietuviai, kaip visada, atsiliekame ir esame priversti spausdintis kai kada ir neaiškiose leidyklose, bet iš universiteto „prestižinių“ sąrašų.
Kita problema yra susijusi su dideliu dėstytojų darbo krūviu. Paprastai universitetai dėstytojo krūvį dalina sąlyginai į kelias dalis: pedagoginis darbas, mokslinis darbas ir organizacinis (metodinis) darbas. Bendras dėstytojo krūvis per metus 1440 val.
Atrodo patraukliai, atostogos – beveik du mėnesius trunka, tačiau į krūvį ne viskas įtraukiama. Universitetai į pedagoginį krūvį paprastai neįtraukia daugelio dirbtų valandų. Tai ir konsultacijos, kurios yra skelbiamos kiekvieną savaitę po 2-4 val., tai ir darbų recenzavimas, doktorantų rengimui ir konsultavimui yra skiriama labai mažai valandų ir pan. Net įdiegtuose universitetų sistemose neleidžiama užpildyti krūvio daugiau negu yra skirta valandų. Mokslinio darbo krūvis yra susijęs su didelėmis išlaidomis ir laiko sąnaudomis. Atsispausdinti „prestižiniame“ žurnale gali kainuoti ir apie 2000 eurų, kurių universitetas tam paprastai neturi, be to, laukti reikia ne vienerius metus. Oponentai gali pasakyti, kad galima atsispausdinti ir nemokamai aukšto lygio žurnaluose, tačiau eiliniams dėstytojams – tai neprieinama.
Visi suprantame, kad universitetas taptų aukšto lygio universitetu, jam reikalingi tarptautiniai ryšiai, tam reikalingi pinigai, kurių paprastai nėra skiriama. Organizacinis (metodinis) darbas irgi yra vertinamas valandomis, tačiau ne visos jos yra teisingai apskaitomos. Dabartiniu metu Lietuvoje universitetai tarpusavyje pradėjo lenktyniauti kas daugiau pateiks projektinių paraiškų, bet kokios kokybės ir bet kokia darbo kaina. Kokios laiko sąnaudos? Oponentai gali pasakyti: „O kam dirbate ir kam taip darote?“ Profsąjungos veiklos tikslas – parodyti, kad už atliktą darbą nemokamas atlyginimas. Yra parengtos švietimo rekomendacijos kaip atliktas darbas turi būti traukiams į krūvį ir kokia apimtimi, tačiau aukštosios mokyklos dėl menko finansavimo realiai to padaryti negali.
Dabartiniu metu kalbame apie aukštojo mokslo konsolidaciją, tačiau teisingai pastebėjo Seimo narė I. Šimonytė „Ar ta reforma vyks tokiu būdu – eikite, „ženykitės“, kaip jums protas išneša, mes jums pinigų neduosim“. Ar negrįšime mes į tuos laikus (kažkur 2006 m.), kai universitete tekdavo eiti į vyrų tualetą, nes dekanas buvo vyras ir tik ten būdavo tualetinis popierius?
Labai gerą pavyzdį pateikia VDU rektorius. Jo nuomone finansavimo skirtumai yra ryškūs net žvelgiant į artimesnius kaimynus – pavyzdžiui, Vilniaus universiteto biudžetas yra beveik trečdaliu mažesnis už Tartu universiteto Estijoje (atitinkamai 81,5 mln. eurų ir 121,2 mln.), o perskaičiavus, kokia biudžeto dalis tenka vienam studentui, gaunamas beveik dvigubas skirtumas: studijuojančiam Tartu universitete tenka 9045 eurų (13,4 tūkst. studentų), o VU – vos 4116 eurų (19,8 tūkst.). Kaip su tokiu finansavimu mes galime atsidurti 500 geriausių universitetų? Greitai Lietuvos universitetai bus kaip blogas pavyzdys kitoms šalims, kaip netinkamas finansavimas sunaikina universitetus ir jie išsigimsta į verslo struktūras.
Kalbant apie jaunos mokslininkų kartos ugdymą aukštosiose mokyklose tenka konstatuoti, kad doktorantų stipendijos Lietuvoje yra apie du kartus mažesnės nei ES 27 vidurkis. Lietuvoje aukštesnio lygio mokslininkai (profesoriai, docentai) nemato perspektyvos, nes atlyginimai ne tik maži, bet ir skirtumas tarp žemesnių ir aukštesnių pareigybių irgi yra labai mažas. Esant tokiems mažiems skirtumams, mokslininkams dingsta motyvacija siekti karjeros. Jaunimui nėra patraukli nei dėstytojo, nei tyrėjo karjera.
Nuo 2009 m. vykdant reformą aukštosiose mokyklose visiems dėstytojams buvo sumažinti pareigybiniai koeficientai, dėl ko atlyginimai vidutiniškai sumažėjo apie 20 proc. Vyriausybė žadėjo atstatyti pareigybinius koeficientus kartu su valstybės tarnautojais. Tačiau ir dabar šis pažadas netesėtas.
Būtina paminėti dar viena universitetų blogybę. Mes nekalbame apie mobingą (patyčias iš dėstytojų) Lietuvos universitetuose. Kaip dirbti ir gyventi dėstytojui, kuriam kas savaitę yra sakoma: nedirbsi, nedarysi, už durų yra šimtai laukiančių (tik neaiški jų kokybė, bet laukiančių yra). Akademinė laisvė yra užgniaužiama. Taip pat paminėtina diskriminacija dėl amžiaus. Apie tai vėlgi nekalbama. Yra tokių atvejų Lietuvos universitetuose, kur artėjančiam prie pensinio amžiaus dėstytojui net neskelbiamas konkursas. Geriausių atveju iki pensijos padirbsi kviestiniu dėstytoju. Apie kokias socialines garantijas tada galima kalbėti?
Studentai labai jaučia kas darosi universitetuose, jie jautriai reaguoja į įvairias negeroves. Mes visi vaikomės aukštų reitingų, norime turėti daug studentų, tačiau nesusimąstome, gal dėl to tas studentas mūsų nesirenka, nes universitete labai gaji patyčių iš dėstytojų sistema. Nesvarbu, kad studentų lyg ir tai neliečia, bet darbinė atmosfera būna bloga.
Kita svarbi problema yra universitetų perėjimas prie verslo santykių. Universitetai persiregistravo kaip viešosios įstaigos, vyriausybė liko patenkinta, sumažėjo biudžetinių įstaigų. Tačiau verslo santykių perkėlimas į akademinę bendruomenę kelia dideles problemas, nes ne viską galima matuoti per verslo prizmę. Iš universitetų stumiama akademinė dvasia, dėstytojai tampa kaip ir verslo įmonių darbuotojai, bet su mažais atlyginimais ir be garantijų. Universitetai tampa stambiomis korporacijomis, kurioms vadovaujama „kiosko“ principu.
Universitetai, siekdami užsidirbti kuo daugiau pinigų, savo turimose patalpose organizuoja sekso mokymus, organizuodami azartinius lošimus lavina finansinį intelektą. Šiuo metu vyrauja požiūris, kad universitetai yra tik paslaugų tiekėjai, o jų klientai yra studentai. Pereinama prie kaštų – naudos metodo, kaip versle. Skaičiuojami universitetų kaštai, visai nežiūrima investicijų atsiperkamumo. Visi mes turėjome ir gabių studentų ir „perestukinų“. Susitinki tokį, kaip sakant, niekam tikusį buvusį studentą, o jis sako: „Kiek man universitetas daug naudos davė, ačiū jums.“ Ir rodo savo gautas padėkas darbe. Ir ką gali pasakyti – investicijos atsipirko su kaupu. O visuomenė jį buvo jau nurašiusi.
Tačiau dėl verslo santykių universitetuose nebėra mokslinės dvasios, vyrauja tik komercija. Mokslinės bendruomenės transformuojasi į kelias priešingas stovyklas, vyksta kova už būvį, vagiamos mokslinės idėjos, studijų kokybei vietos nebelieka.