Nors daug kas jau pasidavė, tačiau mums dar yra galimybė veikti. Laiko, iš tiesų, prarasta tuščiai ir daug. Atskiros, nekoordinuotos iniciatyvos radikaliai situacijos nepakeis. Seimo rezoliucijos - kreipimaisi, sprendimai, ribojantys nešvarios elektros pirkimą, yra svarbūs, tačiau pilną galią turės tik tada, kuomet Lietuva pabus iš miego užsienio politikoje.
Butkevičiaus - Skvernelio užsienio reikalų ministerijos ir jos ministro L. Linkevičiaus apčiuopiamų veiklos rezultatų nesimato, išskyrus tai, kad uždarymo politika prieš valstybės interesus subtiliai buvo pakeista į Astravo saugos tobulinimo politiką. Valstybė kairiujų-žaliųjų valdymo metu ne tik atsisakė atominės ateities, bet ir toliau su Astravu kovoja tik deklaracijomis ar net padeda Minskui realizuoti "saugaus" atomo projektą. Visa tai tik padidina abejones dėl tikrojo Rosatom poveikio mūsų valdantiesiems.
Lietuvos užsienio politika, be abejonės, nėra tik vienas ministras - tai gerai koordinuota ne tik Vyriausybės, bet ir visos valstybės institucijų veikla, nukreipta į vieną tikslą - Astravo AE sustabdymą. Deja, esminė trūkstama grandis šioje srityje šiandien yra būtent Vyriausybė - jokių koordinuotų tarptautinių paties Premjero, Užsienio reikalų, Aplinkos apsaugos ar Energetikos ministrų iniciatyvų (o tuo labiau rezultatų) suburiant prieš Astravą nukreiptas koalicijas, sukeliant ant kojų Europos žaliuosius, kairiuosius ar dešiniuosius, savo kolegas ministrus iki šiol nebuvo. Iškalbinga, kad Premjeras Skvernelis iki šiol net nesusitiko su Europos Parlamento žaliaisiais, nors ir buvo kviečiamas. Mūsų diplomatinių žvaigždžių veikla turėtų būti vertinama ne pagal vizitų skaičių, bet pagal Astravo bokštų aukštį. Girdėjome pareiškimus, reakcijas, pasiteisinimus ar paneigimus, matėme pavienius susitikimus ar vizitus, kurie sukūrė veiklos imitaciją, tačiau realybės nepakeitė. Bendro vyriausybinio, valstybinio ar tuo labiau regioninio ES veiklos plano kaip sustabdyti Astravą, panaudojant visus nacionalinius, dvišalius, regioninius, ES ir kitus tarptautinius mechanizmus iki šiol nėra. Visi veikia pavieniui - dėl paukščiuko - tiek šalyje, tiek regione, o Kremlius ir toliau mus sėkmingai skaldo - tiek šalies viduje, tiek išorėje.
Tokiems sudėtingiems tarptautiniams tikslams įgyvendinti turi būti įvestas maksimalus strateginio lygio "rankinis valdymas", nes tik tokiu būdu galima suburti visas Lietuvos institucijas bei visus sąjungininkus regione vienam tikslui - Astravo sustabdymui. Šiam tikslui pasiekti turi būti panaudotos visos priemonės, kurių turime daug, bet iki šiol nenaudojame.
Atvirkščiai, Vyriausybės atstovai kartu su Baltarusijos verslininkais ir valdžia džiaugiasi puikiais dvišaliai santykiais, augančia prekyba ir rožiniu rytojum, deja, kylančių Astravo bokštų šešėlyje. Dabartinė valdančiųjų dauguma, paskendusi trečiaeiliuose nacionaliniuose debatuose - silpna, suskaldyta ir įtakojama - nesugeba susitelkti ties svarbiausiu, net egzistenciniu Lietuvai klausimu - apjungti visų Lietuvos institucijų, viso regiono ir visos ES, visų mūsų sąjungininkų jėgas prieš Astravą. Ar dar realu iš S. Skvernelio-R. Karbauskio Vyriausybės tikėtis lūžio? Priešingu atveju Astravas šiai Vyriausybei neabejotinai taps dar vienu paminkliniu akmeniu - kaip jos vidinio bejėgiškumo ir tarptautinio neveiksmingumo neišvengiamas įrodymas.
Tikrovė yra tokia, kad, nežiūrint į tai, jog Lietuvai būtina visų ES šalių parama, jos šiuo metu apie Astravo atominės elektrinės pavojų nėra tinkamai informuotos. Atvirkščiai - tiek ES sostinėse, tiek Briuselyje, tiek įvairiose tarptautinėse organizacijose daugėja Astravo šalininkų, kuriuos aktyviai buria Kremliaus priešakiniai būriai.
Savo ruožtu, Prezidentės D. Grybauskaitės nuopelnai išvaduojant Lietuvą iš energetinės izoliacijos, užtikrinant ES Viršūnių tarybos paramą mūsų elektros bei dujų tiltų sujungimui yra akivaizdūs. Kaip ir tiesioginis valdymas realizuojant suskystintų dujų terminalą, leidžiantį Lietuvai šiandien pakelta galva kartu su Lenkija dalyvauti pasaulinėje suskystintų dujų revoliucijoje, kur pagal rinkos dėsnius laimi ne tiekėjas, o laisvai pasirenkantis vartotojas. Būtent Prezidentės dėka Astravas tapo ne vienos Lietuvos, bet ir visos ES galvos skausmu. Ji vienintelė Astravo AE klausimą kelia ir su JAV aukščiausiais atstovais.
Todėl reali liekanti galimybė ir paskutinė viltis - Vyriausybės ir Premjero reali veikla. Visi ministrai šį klausimą privalo kelti Briuselyje savo kolegoms, siekiant įtikinti visas šalis, kad dėl esminių pažeidimų pasirenkant statybos vietą Astravo AE iš esmės negali būti saugi ir kelia grėsmę ES, todėl Europos Komisijai turi būti pavedama pateikti siūlymus kaip panaudoti visas turimas ES priemones Astravui sustabdyti.
Neatleistinas Butkevičiaus-Skvernelio Vyriausybių neveiklumas šioje srityje privalo būti nedelsiant nutrauktas. Kaip ir stojimo į ES ar NATO laikais Vyriausybė privalo pasitelkti ne tik formalias, bet ir visas neformalias poveikio priemones - nevyriausybines organizacijas, politines grupes, žiniasklaidą, suinteresuotas verslo ar bet kokias kitas lobistines grupes šiam tikslui pasiekti. Turi būti sukurtas ne tik aiškus visas svarbiausias valstybės institucijas apimantis Astravo uždarymo koordinavimo mechanizmas, bet ir naujame biudžete skirtos lėšos šiam svarbiausiam Lietuvos diplomatijos tikslui įgyvendinti - kaina tokiam uždaviniui niekada nebus per didelė palygint su kaina, kurią gali tekti sumokėti visiems.
Kartu surinkome parašus prieš Astravo AE, kartu priėmėme reikalingus įstatymus, dabar visi kartu privalome pasiekti, kad būtinybė šią atominę elektrinę uždaryti būtų įtvirtinta ES mastu.