aA
Neseniai šventėme Lietuvos valstybingumo atkūrimo 25–metį. Deja, šios simbolinės datos minėjimo metu neišnaudojome progos apmąstyti artimiausios ateities tikslų, esminių vertybių ir siekių – dalykų, kuriuos turime išgryninti, jei norime ne tik išlikti, bet ir įsitvirtinti kaip stipri valstybė. Tą atspindi ir savivaldybių rinkimai, kuriuose dominavo asmenybių bei atskirų įtakos grupių, bet ne idėjų kovos.
Žygimantas Pavilionis
© DELFI / Kiril Čachovskij

Įdomu, jog strategiškiausia pastarojo meto diskusija Lietuvoje prasidėjo ne dėl valstybės ar savivaldybių ateities, bet dėl vienos partijos – Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS–LKD) – lyderio rinkimų. Kokia kryptimi judės didžiausia šalies dešiniųjų politinio flango atstovė – briuseliškai liberalia, postmodernia ar krikdemiškai lietuviška?

Gal po pirmų 25 metų jau atėjo laikas atsisakyti pasenusių vertybių ir tapti tokiais pačiais šiuolaikiškais kaip nemaža dalis politikų Europos Parlamente ar kitose sostinėse? Ar bus sėkmingas „modernios“ kartos atėjimas į politiką, jeigu jis įvyks „senųjų“ (iki sovietinių) vertybių sąskaita, kurių dėka atkūrėme nepriklausomybę? 

Jau 23 metus dirbu diplomato darbą, todėl kiekvieną dieną turiu pasirinkti, kokiu būdu ginti vertybes– tiek kasdieniame gyvenime, tiek tarpvalstybiniuose santykiuose, tiek teorinėse, akademinėse, politinėse ar viešuose diskusijose, kuria šiuo metu virsta ir TS–LKD partijos rinkimai Lietuvoje.

Ši diskusija, mano nuomone, peržengia vienos partijos rėmus, tačiau, deja, Lietuvos mastu šios dilemos rimtomis nelaikomos – iš jų dažnai spaudoje moderniai pasišaipoma, valstybės lygiu jos neaptariamos. Vertybinis, analitinis, strateginis lygmuo valstybėje dažnai atrodo niekam nereikalingas – atrodo lyg būtume turguje, kuriame viską galima pirkti ir parduoti, kur lemia tik tai, ką turi kišenėje, išmaniajame telefone arba socialiniame tinkle Facebook, tačiau ne savo galvoje ar tuo labiau širdyje. To mus mokė modernus socializmas, lygiai kaip ir postmodernus liberalizmas. Ar apskritai bėra prasmės rinktis vertybes post–moderniame pasaulyje? 

Įdomu, kad gebėjimą skirti juodą ir baltą, strategiškai mąstyti, siekti ilgalaikių tikslų, kurie peržengia kasdienio intereso ribas, Lietuvoje nuosekliai naikino tiek imperinė, tiek sovietinė, tiek dabartinė V. Putino Rusija. Despotas puikiai suvokia, kad aukščiau kasdienybės cinizmo esančios vertybės visuomet varžo jo savivalę ir agresiją. Ir ne tik varžo, bet gali ją ir nugalėti – tai ne kartą tapo imperijų griūčių priežastimi. Todėl išskirtinai postmoderniai, technokratiškai, vien pragmatiškai mąstantys ir gilesnių prasmių neieškantys žmonės Lietuvoje yra parankesni taikiniai Rusijos propagandai. 

Katalikiškas, Lietuvą su Europa bei visą regioną apjungiantis Jogailos identitetas, apie kurį nuolat kalbėdavo Šv. Jonas Paulius II, visada būdavo didžiausias Maskvos priešas. Pats lenkas Popiežius, taip mylėjęs lietuvius ir ukrainiečius, turėjo aiškią viziją tiek Europai, tiek jos Rytų regionui, nors liberalus ir technokratinis Briuselis buvo linkęs atmesti. Tuo iš karto pasinaudojo vienas KGB pulkininkas, pradžioje sunaikinęs krikščionišką laisvę ir žmogaus orumą savo šalyje, o tuo pat metu prisiėmęs didžiojo vertybių gelbėtojo (ar tiesiog kaimyninių tautų inkvizitorius) vaidmenį.

V. Putinas, žinoma, turi kiek kitą tikslą – galutinai suklaidinti ir suskaldyti postmodernius Vakarus, sunaikinti ar bent jau neatpažįstamai iškreipti jų vertybes ir palengva grąžinti pasaulį į rusišką smurto, cinizmo, jėgos balanso rojų. Tokioje realybėje ištirptų tiek laisvasis pasaulis, tiek dar laisvesni ir modernesni Lietuvos pragmatikai, patys žvelgiantys į pasaulį per interesų ir turgaus prizmę. Todėl vertybiniai žmonės, pirmiausiai krikščionys bei patriotai, yra pavojingi, nes nepriklauso šiam turgui, iki galo kovoja už Europą sukūrusias ir išsaugojusias vertybes. 

Krikščioniškos vertybės reikšmingos ne tik dėl geopolitinių aspektų. Labiausiai vertybės išorės jėgoms pavojingos dėl to, kad stiprintų Lietuvos ir jos žmonių vidinę stiprybę. Juk jeigu mūsų šalyje įsitvirtintų pagarba žmogiškajam orumui, bendrojo gėrio principai, solidarumas ar subsidiarumas, tuomet Lietuva taptų dar stipresnė. Išnyktų skirtis tarp dviejų – turtingesnės ir skurdesnės – Lietuvų, įvyktų visuomenės susitelkimas, o solidarumas ir subsidiarumas virstų praktika, o ne tuščiais lozungais.

Žmogaus teisės nebūtų tik butaforija, o valdžia negalėtų į žmones žvelgti tik kaip į instrumentą – tai taptų pagrindiniu politikos tikslu. Švietimo sistema ugdytų ne tik tobulus technokratus, bet ir mąstančias, integralias asmenybes, patriotus, sugebančius ne tik vartyti skaičiukus, tačiau ir aukotis valstybei, kurti vizijas ir jas kūrybingai įgyvendinti, apjungti šiam tikslui visus Lietuvos žmones.

Lietuvos valdžia negalėtų į jaunas šeimas, senjorus ar kitas socialiai jautresnes grupes žiūrėti kaip į makroekonominę mėsą, tačiau privalėtų padaryti viską, kad šie žmonės didžiuotųsi savo valstybe, ją mylėtų, ją puoselėtų. Lietuvoje galų gale įvyktų piliečių, šeimų, bendruomenių revoliucija, kuomet stiprūs žmonės, šeimos, bendruomenės, privatus verslas atsiimtų iš posovietinės valdžios tai, kas jiems seniai priklauso – teisę kontroliuoti valdžios sprendimus, paversti valdymą efektyvesniu, prisidėti prie gerovės kūrimo. Tai mūsų šalį padarytų stipresne, nes atpalaiduotų tikrąsias žmogaus ir bendruomenės galias, kurias šiuo metu posovietinė sistema vis dar laiko sukausčiusi. 

Todėl pritariu TS-LKD pirmininko posto siekiančiai Irenai Degutienei, kad stiprią ir nepriklausomą Lietuvą galima sukurti tik su aiškiais vertybiniais orientyrais: pagarba žmogaus orumui, šeimai, bendruomenei, valstybingumui. Kaip rašiau savo disertacijoje prieš kelis metus, be šių „metapolitinių“ vertybių, kurios formuoja kasdieninius politinius veiksmus, negali būti tikrosios politikos, valstybės ilgalaikės strategijos ar vizijos.

Kitaip politikai tampa tik pasyvūs stebėtojai, negebantys konfrontuoti su subjektyvių nuomonių jūra, o politika praranda intelektualumą, išmintį ir tampa kolektyviniu žiniasklaidos skaitymu. Jeigu Lietuva praras gebėjimą vertinti savo veiksmus per strateginę, vertybinę (ar metapolitinę) prizmę, atsakyti ne tik į klausimą „kaip“, bet ir „kodėl“, ji taps kitų, labiau strategiškai orientuotų valstybių interesų objektu, nesugebėjusi sukoncentruoti savo intelektualinių ir materialių išteklių vardan strateginių tikslų įgyvendinimo.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Liko mažiau nei savaitė: sprendimą dėl pensijos kaupimo priimti būtina jau dabar skaičiuoklės ir kaupimo scenarijai (13)

Lekia paskutinės dienos, kuomet dar galima nuspręsti, ar pasilikti II pensijų pakopoje ir kaupti...

Reitingų piramidėje – įspūdingi šuoliai ir nuosmukiai: politologai rado paaiškinimą Nausėdos sėkmei (103)

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis yra vienas...

Gyvai / DELFI 11. Vestuvių tendencijos, lietuvių įpročiai ir kaip nepersistengti išlaidaujant (1)

Kokios yra naujausios vestuvių šventės tendencijos? Kur lietuviai taupo, o kam gali skirti...

TVF primena apie neatliktus Lietuvos namų darbus: nauji mokesčiai ir reformos sustiprintų valstybę (6)

Lietuvai reikia struktūrinių reformų švietime ir sveikatos apsaugos sistemose, o dirbantiesiems...

Po Krymo aneksijos Rusijai užvertas kelias – vėl atidarytas Ukraina: tai neleistina nuolaida Rusijai (140)

Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja ( ETPA ) antradienį sutarė leisti Rusijos įstatymų...

Dagys stabdo narystę konservatorių partijoje (29)

Parlamentaras Rimantas Jonas Dagys stabdo narystę Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių...

DELFI TV šuolis: po įspūdingų augimo metų tapo populiariausia interneto televizija Lietuvoje (3)

Naujienų portalo DELFI strategija investuoti į video formato turinio stiprinimą pasiteisino: kaip...

Panevėžio medikas įžūliai apmulkino ligoninę: gydė „mirusias sielas“ ir už tai gavo pinigus (1)

Prokuratūra sukčiavusiam Panevėžio gydytojui prašo skirti 3 tūkst. eurų baudą, antradienį...

Kaune užspausta svarbi transporto arterija – uždarytas Vytauto Didžiojo tiltas (15)

Antradienio rytą ne vienam iš Kauno centro į Aleksotą ir atvirkščiai norėjusiam patekti...

Į Vilnių nusitaikė dar vieno populiaraus serialo kūrėjai: kuriamas tarptautinio šnipinėjimo trileris

Jau ne pirmą kartą Vilnius tampa patraukliu miestu užsienio kino kūrėjams. Po serialo...