Kiek Lietuvai kainuoja „drąsūs“ Prezidentės Dalios Grybauskaitės pareiškimai, klaidos ir kokį pavojų tai kelia nacionaliniam saugumui?

„Drąsa“ žmonių sąskaita

Eurokomisarė, į Lietuvos prezidento postą kandidatuojanti Dalia Grybauskaitė, 2009 metų kovo mėnesį iš Briuselio mokė premjerą Andrių Kubilių: Vyriausybės, kurios prašo finansinės pagalbos iš Tarptautinio valiutos fondo, demonstruoja politinę impotenciją.

Lietuva buvo finansinėje duobėje. Pigiai skolintis buvo galima tik iš Tarptautinio valiutos fondo – už 2-3 procentus metinių palūkanų.

Eurokomisarė dar pagrasino, kad Tarptautinis valiutos fondas nemokamų pietų neduos: jei A. Kubilius skolinsis iš fondo, šis privers Lietuvą mažinti pensijas, atlyginimus, taupyti reikės dar labiau.

Po kelių mėnesių Dalia Grybauskaitė tapo Respublikos prezidente, Andrius Kubilius nenorėjo būti išvadintas politiniu impotetntu – net ir be Tarptautinio valiutos fondo nurodymų mažino pensijas, atlyginimus, veržė taupymo diržus, valstybė skolinosi iš užsienio bankų milijardus už juos mokėdama 7-9 procentų metinių palūkanų.

O kodėl ne už 2-3 procentus palūkanų iš Tarptautinio valiutos fondo?

Į tai atsako dar vienas „drąsus“ D. Grybauskaitės pareiškimas: „Nepriklausoma šalies politika man svarbesnė už tarptautinių organizacijų diktatą!“.

Sulįsti į užsienio bankų kišenes už 7-9 procentų palūkanas, kasmet permokėti po milijardą litų užsienio bankams reiškia nepriklausomą šalies politiką? 

Iš pensininkų buvo atimamos pensijos, mažinami atlyginimai, skriaudžiamos vaikus auginančios šeimos, o tais pinigais buvo dengiamos brangios paskolos užsienio bankuose. Tokia yra Prezidentės „drąsa“.

Ar ne per brangios užgaidos Lietuvoje, kurioje dar ir šiandien ketvirtadalis dirbančiųjų uždirba 1000 litų ir mažiau, o vidutinė pensija svyruoja apie 850 litų? 

Latvija pigiai skolinosi iš Tarptautinio valiutos fondo. Latvija net kreipėsi pagalbos į Europos Komisiją ir gavo apie 3 miljardus eurų labai palankiomis sąlygomis – už vidutines 3,4 procento palūkanas.

Nepriklausomybės Latvija neprarado, pensijų nemažino.

Lietuva nesikreipė nei į Tarptautinį fondą, nei į Europos Komisją, kurioje komisare, atsakinga už Europos Sąjungos biudžeto programavimą ir finansus, yra dirbusi būsimoji Lietuvos prezidentė.
Latvijoje vidutinė senatvės pensija svyruoja apie 259 eurus (apie 900 litų), Estijoje – apie 327 eurus (apie 1130 litų).

Būtume sutaupę milijardus litų

Neidealizuoju Tarptautinio valiutos fondo, bet „drąsūs“ pareiškimai neleido pradėti net derybų su šiuo fondu. Lietuvai būtų akivaizdi nauda. 

Lietuvos Vyriausybė 2009 metais platino 500 milijonų eurų ir 1,5 milijardo JAV dolerių obligacijų emisijas užsienio rinkose. 

Jei būtų šiuos pinigus pasiskolinusi iš Tarptautinio valiutos fondo ir Europos Komisijos tokiomis pat palūkanomis, kokiomis šie kreditoriai skolino Latvijai, tik dėl mažesnių palūkanų Lietuva būtų sutaupiusi net apie 1,7 milijardo litų. Taip skaičiavo Skandinavijos banko analitikai.
Lietuvai ši Prezidentės „drąsa“ jau kainavo milijardus litų.

Emigracija – grėsmė nacionaliniam saugumui

O dabar apie nacionalinį saugumą.

Prezidentė „drąsiai“ teigė, kad „šalis turi išlaikyti savo ekonominės politikos savarankiškumą ir gebėti pademonstruoti, kad sugeba bet kokiomis, net ir sudėtingomis situacijomis, susitvarkyti pati“.

Pamatę tokią „drąsą“ ir Vyriausybės veiksmus, Lietuvos žmonės per krizę šimtais tūkstančių plūstelėjo į užsienį. Tokia buvo „susitvarkymo patiems“ (o tiksliau – su brangių paskolų pagalba) kaina.

Emigracija yra vienas iš didžiausių pavojų nacionaliniam saugumui. Tai yra specialistų, nuoširdžiai besirūpinančių nacionaliniu saugumu, išmintis. Išvažiuodami žmonės išsiveža ne tik savo svajones ir savo vaikus, bet ir savo patirtį – mūsų Lietuvos ateitį.

Asmeninėms ambicijoms nacionalinio saugumo reikaluose – ne vieta.