aA
Gerbiami tautiečiai ir visi Lietuvą branginantys jos piliečiai! Europos Parlamento rinkimų kampanija baigiasi. Atėjo laikas paskutinį kartą kreiptis į Jus šių rinkimų išvakarėse. Jie gali pakeisti į nebūtį kol kas slenkančios Lietuvos – mūsų tautos ir valstybės – likimą ir istoriją. Tikėtina, kad tai galbūt yra paskutinė galimybė tai padaryti.
Vytautas Radžvilas
© DELFI / Karolina Pansevič

Ne kartą teko rašyti ir susitikimuose su žmonėmis priminti: dalyvavimas EP rinkimuose mums niekada nebuvo ir nebus tikslas sau. Tikrasis šio dalyvavimo tikslas ir prasmė – šių dienų sąlygomis suburti naujo tipo sąjūdinį darinį, galintį išspręsti nacionalinio masto ir reikšmės uždavinį – ES krizės ir galimos griūties akivaizdoje išsaugoti lietuvių tautą ir valstybę. Vadovavomės nuostata, kad tai yra uždavinys, kurio nėra pajėgus išspręsti joks charizminis tautos lyderis ir gelbėtojas arba kuri nors viena politinė partija. Grumtis už išlikimą visada buvo ir bus visos tautos uždavinys.

Šiuo įsitikinimu iš pat pradžių buvo grindžiama dalyvavimo EP rinkimuose strategija. Pagrindiniai jos išeities ir atramos taškai faktiškai yra tie patys, kokie buvo ir prieš trisdešimt metų, kai gimė ir pakilo Sąjūdis: valstybės susigrąžinimo idėja ir ją autoritetingai reprezentuojantis tautiškų ir patriotiškų asmenų sambūris.

Noriu pabrėžti IDĖJOS reikšmę: tarp politikoje veikiančių žmonių, iš anksto apsisprendusių reprezentuoti tam tikrą idėją, ir asmenų, privačiai keliančių net ir šauniausias idėjas, yra milžiniškas skirtumas. Reprezentuoti visuomenę ir atstovauti sau tik kalbant visuomenės vardu nėra tas pat: jeigu Sąjūdis būtų iš pat pradžių turėjęs užsimojusį Tautą žadinti „lyderį“, jis būtų savaime užgesęs per keletą savaičių. Tad praėjusių metų pabaigoje pradėjus svarstyti galimybę dalyvauti EP rinkimuose netruko paaiškėti, kad dalyvavimas juose bus naudingas ir prasmingas tik tuo atveju, jeigu tautinio atgimimo siekius pavyks pakylėti į politinį – valstybės IDĖJOS – lygmenį.

Įgyvendinant šią strategiją teko išspręsti virtinę keblių klausimų. Sunkiausias ir svarbiausias iš jų buvo galvosūkis, kaip tokį sambūrį apsaugoti nuo pavojaus būti sunaikintam Lietuvoje seniai prieš opozicines jėgas naudojamais ir iki šiol veiksmingais būdais? Ir okupacijos laikais, ir šių dienų „demokratinėje“ Lietuvoje patriotiški, tautiškai ir valstybiškai mąstantys žmonės naikinami juos menkinant, žeminant, paverčiant nuolatinio šmeižto ir patyčių taikiniais. Kol galiausiai jie marginalizuojami – išstumiami į viešosios erdvės užribius.

Išspręsti šį galvosūkį padėjo Sąjūdžio patirtis. Lietuvą administravę komunistinės imperijos parankiniai turėjo viską: jiems priklausė neribota valdžia, teismai ir represinės struktūros, visa žiniasklaida. Milžiniškai to meto valdžios galiai Sąjūdis iš pradžių galėjo priešstatyti vienintelį gynybinį skydą – iškiliausių Iniciatyvinės grupės narių moralinio autoriteto jėgą. Kokia didelė ir išganinga buvo ši jėga, parodė praėjus savaitei po šios grupės įsteigimo įvykęs slaptas LKP CK biuro posėdis. Jame buvo nutarta suimti Iniciatyvinės grupės narius.

Šiam sumanymui nepritarė tik LKP CK sekretorius ideologijai L. Šepetys, kuris atkreipė dėmesį, kad į tokių jos narių kaip J. Marcinkevičius, M. Martinaitis ar S. Gedos suėmimą neigiamai reaguos visuomenė. Patarė neskubėti ir atsiklausti brangiųjų Maskvos draugų nuomonės. Kaip žinome, Maskva atsakė atsiųsdama į Lietuvą tikrąjį „perestroikos“ architektą A. Jakovlevą, kurio nurodymu Sąjūdžiui buvo leista veikti.

Atsižvelgus į šią patirtį ir ją pritaikius nūdienos sąlygoms, steigiant mūsų rinkiminį komitetą buvo pasistengta sukurti kiek įmanoma stipresnį panašų apsauginį moralinį skydą. Neatsitiktinai komitetas, kuriam sudaryti pakako poros dešimčių žmonių, buvo įsteigtas kaip visuomenei pagal išgales kuo plačiau atstovaujantis autoritetingų asmenų sambūris. Panašiai buvo formuojamas ir pats rinkiminis sąrašas. Šis apsauginis skydas smarkiai padėjo atgrasyti ir atšaldyti jau pasiruošusią pulti nomenklatūrinės-oligarchinės sistemos ideologų ir propagandininkų armiją.

Taip pat buvo kruopščiai ir kvalifikuotai parengta Komiteto rinkiminė programa, kuri savo pobūdžiu ir turiniu laikytina Sąjūdžio programos antrininke. Todėl neatsirado išdrįsusių ją kritikuoti ar juo labiau iš jos pasišaipyti „dvaro politologų“ ir žiniasklaidos propagandininkų.

Pati rinkimų kampanija taip pat buvo skirta svarbiausiam tikslui – į globalistinės propagandos smarkiai ištautintos ir išvalstybintos Lietuvos visuomenės atmintį ir sąmonę sugražinti tautinio atgimimo ir valstybės susigrąžinimo idėjas. Tai buvo daroma masiniu tiražu (100000 ir 200000 egz.) išleidus rinkiminius edukacinius laikraščius ir kitais prieinamais būdais. Jeigu tikslas būtų vien reklamuotis, reklamos galėjo būti daugiau ir platesnės, tačiau visada žinojome, kad norime kalbėti argumentais ir pakviesti žmones susimąstyti apie esamą situaciją. Plakatai tam netinka.

Taigi visi būtini parengiamieji darbai ruošiant dirvą tautiniam ir valstybiniam atgimimui yra atlikti. Dabar jau viskas priklausys nuo to, ar suspėjome, jie bus įtvirtinti kuriant politinį placdarmą jiems tęsti ir plėtoti. Šiuo požiūriu sekmadienis iš tiesų gali tapti Lietuvai lemtinga diena. Tą dieną spręsis, bus ar nebus žengtas trečiasis valstybės susigrąžinimo idėjos prikėlimo ir įgyvendinimo žingsnis.

Pirmasis žingsnis buvo šios idėjos supolitinimas per dalyvavimą EP rinkimuose, tai yra, jos iškėlimas į viešąją politinio gyvenimo erdvę. Noriu pabrėžti: dalyvavimas EP rinkimuose buvo vienintelis būdas tai padaryti, nes Prezidento rinkimai tam iš principo netinka dėl asmenybinės ir konkurencinės jų prigimties. Šiuo atžvilgiu abeji rinkimai iš esmės skirasi ir net yra nepalyginami.

Antruoju žingsniu tapo sėkmingai surinkti beveik 20 000 parašų, atvėrę mūsų komitetui galimybę dalyvauti EP rinkimuose. Vertinant politiniu požiūriu, šie parašai legitimavo valstybės susigrąžinimo idėją, nes duoda tvirtą ir nepaneigiamą pagrindą teigti, kad ši idėja nėra saujelės „marginalų“ užgaida, bet visuomenei aktuali ir svarbi idėja.

Tačiau būtina žengti trečią žingsnį – įtvirtinti šią idėją aukščiausiu politiniu ir valstybiniu lygmeniu. Tai įmanoma padaryti vieninteliu būdu – sulaukiant piliečių pritarimo šiai idėjai rinkimuose. Jokio kito kelio paprasčiausiai nėra. Tai reiškia, kad sekmadienį susirinkusi prie balsavimo urnų Lietuvos visuomenė iš tikrųjų stovės istorinio pasirinkimo kryžkelėje. Jeigu mūsų komitetui pavyks peržengti rinkiminį barjerą, Lietuvą naikinančiai sistemai bus suduotas didžiulis moralinis ir psichologinis smūgis. Jis nepakeis pačios sistemos, tačiau simbolinė jo reikšmė milžiniška. Iš tikrųjų būtų pralaužta ištisus dešimtmečius atrodžiusi neįveikiama gelžbetoninė siena ir atsivertų visai naujų tolesnio laisvinimosi galimybių horizontas.

Jei nepavyks – vos įsižiebęs sąjūdinis impulsas netruks užgesti, su juo išblės ir atgimstančios valstybinės savimonės viltys. Nereikia turėti neė menkiausių iliuzijų: nepavykus pralaužti minėtos sienos, politiškai būtume atblokšti atgal ir sugrįžtume į būklę, kurioje esame, o kalbant be užuolankų – vegetuojame jau beveik tris dešimtmečius. Milžiniškas patriotiškų piliečių triūsas Prezidento ir EP rinkimuose būtų paleistas vėjais. Nusivylimas, neviltis ir abejingumas tik augtų. Ir visa tai įvyktų dėl vienintelės ir be galo apmaudžios, netgi niekingos priežasties – nesugebėjimo Lietuvos ateitį galinčią nulemti dieną ateiti prie balsavimo urnos ir įmesti biuletenį.

Realistiška ir konstruktyvi alternatyva šiam scenarijui yra visiškai aiški: Nacionalinės vienybės santalka kitų metų Seimo rinkimuose. Be abejo, šis įvardijimas sąlygiškas. Kur kas svarbiau yra idėjos turinys. Kad šis turinys būtų visiškai skaidrus ir niekam nekeltų abejonių, esu priverstas nusižengti vienam savo principui – nesieti politikos analizių su savo asmeniu. Tačiau dėl ypatingos momento svarbus esu priverstas pasakyti tiesiai ir aiškiai: manantieji, kad mūsų rinkiminis komitetas siekia ar kada nors galėtų tapti „V. Radžvilo partija“ nėra teisūs.

Nerimauti nėra jokio pagrindo, nes paversti komitetą kokia nors viena, juo labiau kurio nors asmens, partija, neįmanoma iš principo. Šitaip yra dėl akivaizdžios priežasties: komitetas yra sąjūdinio tipo darinio užuomazga tuo atžvilgiu, kad jam priklauso patriotiški, bet skirtingų pažiūrų žmonės – nuo krikščionių demokratų ir tautininkų iki nacionalinę valstybę gerbiančių socialdemokratų. Vien šito pakanka, kad iš komiteto negali išsirutulioti tik viena partija.

Tikroji, tai yra realistiška, perspektyva yra visiškai kitokia: po Prezidento rinkimų ryškėja dviejų partijų užuomazgos. Neišvengiamai turės atsirasti ir krikščioniška demokratinė partija. Šitaip turėtų atrodyti natūrali tolesnė partinės sistemos raida. Bet kol kas per anksti ir per drąsu sakyti, jog ji tokia ir bus. Viskas priklausys nuo to, ar pagaliau bus suprasta dar viena politinė ir istorinė pamoka: Sąjūdis susikūrė, sustiprėjo ir galiausiai atkūrė valstybę tik todėl, kad šiam tikslui – gaila, tik trumpam laikui – buvo sutelktos visos intelektualinės ir politinės patriotiškos visuomenės pajėgos ir pastangos. Kitaip nušluoti okupacinį režimą ir išsilaisvinti paprasčiausiai nebūtų užtekę jėgų. Nusikratyti dabartinio nomenklatūrinio-oligarchinio režimo tų jėgų reikia nei kiek ne mažiau.

Svarbiausia paskata sugrįžti – tikiuosi, neilgam – į politiką ir dalyvauti EP rinkimuose buvo aiškus Lietuvai iškilusio pavojaus suvokimas.
V. Radžvilas

Todėl yra dvi ruošimosi kitų metų politiniams mūšiams strategijos. Pirmoji ir perspektyvi – išankstinis, sąjūdinio impulso varomas susibūrimas į Nacionalinės vienybės santalką su vieninga ir aiškia valstybės atkūrimo ir esminių reformų programa. Tai turėtų būti santalka, kurioje dalyvaujančių būsimųjų partijų kūrėjai rastų partinio ir nacionalinio intereso dermę ir geranoriškai pasiskirstytų vaidmenimis bei prisiimtų savąją dalį atsakomybės už Lietuvos ateitį.

Antroji strategija – dar vienas mėginimas eiti seniai pažįstamu ir nepasiteisinusiu keliu, iš menkų išteklių lipdant savas partijas, kurių vienintelė perspektyva būtų „didvyriška“ kova siekiant prastumti į Seimą kelis jokios realios įtakos neturėsiančius savo atstovus. Šis kelias – tai nepasiteisinusių formatų ir spėjusių susiskaldyti politinių jėgų bevaisės derybos beviltiškai bandant dirbtinai ir mechaniškai (nesant iš tiesų vienijančios – VALSTYBĖS – idėjos) suderinti siauro „partinio politinio verslo“ diktuojamus trumpalaikius interesus.

Skirtumas tarp šių strategijų yra milžiniškas. Jos absoliučiai nesutaikomos. Antroji dabartinėmis geopolitinėmis sąlygomis – tai tiesiausias kelias į Lietuvos katastrofą. Tolesnis skaldymasis negali baigtis niekuo kitu, o tik tautos ir valstybės susinaikinimu. Tai būtina aiškiai ir nedviprasmiškai pabrėžti, kad niekas iš patriotinių jėgų atstovų vėliau negalėtų aiškinti šito nežinojęs ar nesupratęs. Skaldymosi raudonosios linijos seniai ir smarkiai peržengtos.

Ir pabaigai – keletas žodžių dėl savo paties asmens. Juos rašau tik spaudžiamas akivaizdžios būtinybės ir suprasdamas, kas pastatyta ant kortos artėjantį sekmadienį. Nematau kitos išeities kaip pranešti porą dalykų, kurie nesąmoningai, o kartais nedorais tikslais, iškreiptai vaizduojami viešojoje erdvėje. Taigi noriu pasakyti: asmeniškų politinių ambicijų neturiu. Praėjusių metų gruodžio mėnesį grynai įdomumo dėlei atlikta reprezentatyvi sociologinė apklausa parodė, kad turėjau visas prielaidas mėginti kaip nesisteminis kandidatas dalyvauti Preidento rinkimuose. Geranoriškai siūliusiems tai daryti bičiuliams atsakiau, kad niekada nesutiksiu vaidinti tautinių ir patriotinių jėgų skaldytojo vaidmens. Tai buvo sąmoningas ir laisvas apsisprendimas. Dėl jo niekada nesigailėjau ir nesigailiu.

Tą patį galiu pasakyti dėl partinių reikalų. Jeigu galėsiu ir šito prireiks, mielai pagal išgales padėsiu stiprėti Lietuvai būtinoms demokratiškoms partijoms. Tačiau niekada nesiekiau ir neketinu tapti kurios nors partijos vadovu.

Svarbiausia paskata sugrįžti – tikiuosi, neilgam – į politiką ir dalyvauti EP rinkimuose buvo aiškus Lietuvai iškilusio pavojaus suvokimas. Lietuvai būtinas principingas ir kompetentingas atstovavimas Europos Parlamente, kurio ligšiolinei politikai tiesiog negali pasiūlyti. Lietuva, kurią šimtmečiais gynė ir už kurios laisvę mirė ištisos mūsų protėvių kartos, Lietuva, kurią atkuriant teko dalyvauti kaip sąjūdininkui, gali būti palaidota po ES griuvėsiais ir galiausiai išnykti visiems laikams, jeigu ES nebus reformuota tam, kad vėl būtų gyvybinga ir išliktų. Tai reiškia, kad visos mūsų protėvių aukos, o ir mūsų pačių darbai Lietuvai, kiek jų pajėgiame nuveikti, taptų beverčiai ir beprasmiai. Juk išnykus Lietuvai jie kartu su ja nugrimztų į istorinę užmarštį ir negrįžtamą nebūtį. Nenoriu, kad šitaip įvykti. Tai tiek.

Tesaugo ir telaimina Dievas mūsų Lietuvą!

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(37 žmonės įvertino)
4.2162

Top naujienos

Politikai pavargo nuo Pranckiečio dramos Seime: yra paprastas scenarijus, kuris remiasi pragmatiškais skaičiavimais (59)

„Deja, ponas Pranckietis pasirinko kitą kelią – žaidimą procedūromis, kas veda į niekur arba...

Ant rekordinės vertės sutarties parašą raitęs Sabonis lieka „Pacers“ klube (43)

Nuo 2017-ųjų „Pacers“ ekipos garbę ginantis Domantas Sabonis pasirašė naują ketverių...

Katkus: Karbauskis ir „valstiečių“ partija dabar jau pasiekė dugną ir įgijo daugiau priešų (369)

„Kiekviena Lietuvos valdžia pralaimi kitus rinkimus. Tad ši valdžia pralaimės kitus rinkimus, ir...

Po rekordiškos rudens šilumos – pokyčiai savaitės viduryje (4)

Šiandien Lietuvą užkliudys virš Norvegijos besisukančio ciklono pakraštys. Per mūsų kraštą...

Lietuvoje daugėja nuo sekso priklausomų žmonių: kada malonumas jau virsta liga požymiai, išduodantys priklausomybę (62)

Priklausomybė nuo sekso – Lietuvoje vis dar apipinta mitais ir dažnai net nelaikoma rimta liga....

Kai pečiais gūžčioja net Šaras: klasiškai pataikantis „Žalgiris“ – nokautuojanti jėga laida „Krepšinio zona“ (7)

Nepaisant to, kad jo marškinėliai nebekaba sostinės arenų palubėse, Šarūnas Jasikevičius...

Po šeštą parą alinančio košmaro Alytuje – naujausios žinios: kai kur tarša viršyta 10 kartų (251)

„Tie momentiniai dalykai tikrai kelia nerimą. Dėl Miklusėnų man labai neramu, darome viską, ką...

Įpyko dėl mokesčio perkant už mažiau nei 20 eurų: Lietuvos įstatymai leidžia tokį taikyti (188)

Užsakymo paruošimo mokestis , – štai su tokiu dar iki šiol nematytu mokesčiu apsipirkusi el....

Kėdainietė tikina nuo vilko apsigynusi lenta: žiūrėjau jam tiesiai į akis (261)

Kėdainių rajono gyventojai jau kuri laiką negali ramiai gyventi dėl vis labiau įžūlėjančių...

Ar tai Europa, ar Azija: kur pasimetė gruzinai? (24)

Kas išties stebina atvykus į Gruziją, tai jos dvilypumas. Šalis, o taip pat ir visas Kaukazo...