Kodėl to reikės? Mes puikiai suprantame, kad hibridinė ataka prieš Lietuvą, nors ir aprimusi, dar tebevyksta, o pilietinė visuomenė kaimyninėje šalyje bus toliau gniuždoma, tūkstančiai politinių kalinių dienas toliau stums kalėjimuose.
Tad sprendžiant sankcijų rebusą, kad ir koks jis sunkus ir šiandien svarbus, turime žiūrėti toliau – kaip užtikrinsime, kad mūsų deklaracijos atitiktų realybę, būtų aptartos ir, svarbiausia, kad šiame kelyje nebūtume vieni. Juk tik tokiu būdu kertinis šio mūsų užsienio politikos puslapio uždavinys – kad priespauda grįsti režimai matytų, kad jiems tai kainuoja ir kainuoja daug, bus įgyvendintas.
Daug politologų, verslo lyderių teisingai pabrėžė, kad susidariusios situacijos priežastis – fragmentacija, kai veikiančios jėgos nemato bendro vaizdo. Versle vadinamo stakeholder map’o, tai yra visos dėlionės, arba šachmatų terminais kalbant, nenumato net ne dešimties, bet nepasižvalgo ir tris ėjimus į priekį.
Yra trys esminiai dalykai, kuriuos turime padaryti galvodami apie bendrą vaizdą.
Pirma, sustiprinti Vyriausybės sankcijų koordinavimą, kuris užtikrintų nuoseklesnį skirtingų ministerijų veikimą. Aiškiai pamatėme, kad kylantys iššūkiai yra per sudėtingi ir platūs, kad viena ministerija, ar viena įmonė galėtų numatyti galimus efektus, šalutinius poveikius. Vadinasi, koordinavimas iš Vyriausybės turi būti sustyguotas kaip idealiai veikiantis instrumentas.
Tik taip galima užtikrinti nuoseklesnį skirtingų ministerijų veikimą sudėtingose situacijose. Juk ir sprendžiant iškilusią trąšų tranzito krizę turėjo būti nuosekliai koordinuojamos ne tik Užsienio reikalų ir Susisiekimo ministerijų, bet ir Vidaus reikalų, Finansų, Teisingumo ir kitų ministerijų bei žinybų politikos.
Antra, didinti Užsienio reikalų ministerijos už sankcijų politiką atsakingų žinybų pajėgumus – įvertinti, ar nebuvo padaryta klaida naikinant už sankcijas atsakingą savarankišką departamentą.
Užsienio reikalų ministerijos pareigūnai ženkliai prisidėjo Lietuvai įgyvendinant ne vieną su energetinio ar transporto saugumu susijusį sprendimą, pvz., Suskystintų gamtinių dujų terminalą Klaipėdoje ar Lietuvos ir Lenkijos elektros jungties atidarymą. Tačiau girdime daug balsų, kad prieš keletą metų panaikinus savarankišką Ekonominio saugumo politikos departamentą, šie pajėgumai sumažėjo.
Ne čia vieta taupyti, nes vėliau sumokame kelis kartus daugiau. Pajėgumai turi didėti neabejotinai, tad, tikiuosi, kad bus įvertinta, kokią įtaką darbui turėjo įvykdytos pertvarkos ministerijoje ir padaryti sprendimai.
Trečia, nors gal šiandieninėse surauktų veidų realijose tai ir atrodo tik kaip svajonė, turime susikaupti ir susitarti dėl vieningos užsienio politikos. Nacionalinis susitarimas dėl švietimo, po kuriuo parašus dėjo visos partijos, mano įsitikinimu veikia – bent kaip argumentas, kai nevykdomi pažadai. Ateitis, tikiuosi, parodys ir dar aiškiau, kad toks susitarimas padės užtikrinti stabilų švietimo laivo kursą kelioms kadencijoms į priekį.
Dabar turime situaciją, kai baigėsi galiojimas ir užsienio politikos vieningumą turėjusio užtikrinti dokumento. 2014-2020 m. galiojusios „Užsienio, saugumo ir gynybos politikos strateginės gairės“ ar kitas nacionalinio lygmens užsienio politikos kursą turintis diktuoti dokumentas turi būti patvirtintas naujam laikotarpiui. Tai gal ir negarantuos, bet padės užtikrinti, kad mūsų šalies užsienio politika vykdoma vieningai.
Pabaigai. Aiškus Lietuvos užsienio politikos kursas pastaruosius metus buvo tai, kas džiugino žiūrint į fragmentuotą politinę realybę. Seime, kur dėl kiekvienos smulkmenos gali įsižiebti audringos diskusijos, Lietuvos užsienio politika buvo grįsta itin plačiu konsensusu. Priimkime pastaruosius įvykius kaip ženklą, kad norint ir toliau išlaikyti stabilų kursą, reiks jau dabar pasiraitoti rankoves. Išlįskime iš apkasų ir gerokai pasibarstę plaukus pelenais eikime susitarti.