aA
Lietuvos Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas sako, kad Lietuvai geriau tiktų proporcinė rinkimų sistema, nes dabartinis mišrus modelis sunkiai dera su Konstitucijos logika. Esą Seimo nariai atstovauja visai Tautai, o ne atskiroms jos teritorinėms apygardoms.
Vytautas Mitalas. Panaikinkime vienmandates rinkimų apygardas
© Asmeninio archyvo nuotr.

Nesu tikras, ar Konstitucinis Teismas kada nors kokiame savo nutarime turėtų iki tokių smulkmenų paaiškinti, kaip šiuo klausimų reikėtų keisti Konstituciją ir įstatymus, tačiau iš principo pastaboms dėl rinkiminės sistemos pritariu.

Aktyviai nesidomintiems primenu, kad iki šiol Lietuvoje 70 Seimo narių rinkome daugiamandatėje apygardoje pagal partijų sąrašus su galimybe atiduoti 5 pirmumo balsus, o likusį 71-ą – vienmandatėse apygardose. Savivaldybėse visi nariai, išskyrus merą, renkami pagal sąrašus su ta pačia pirmumo balsų galimybe.

Rinkimų sistemos keitimas prasmingas, Seimo narių skaičiaus – ne

Jau tapo tradicija, kad Seimo formos klausimas daug kam ne mažiau įdomus nei jo kuriamo turinio. Pavasarį vyko nesėkmingas referendumas dėl Seimo narių skaičiaus sumažinimo, prieš keletą savaičių parlamente svarstyta idėja mažinti į Seimą patekti reikalingų balsų slenkstį nuo 5 proc. iki 4 proc. Beje, ką tik Vyriausioji rinkimų komisija paskelbė projektą, kuriame numatyta steigti 2 naujas rinkimų apygardas – užsienio lietuviams ir papildomą vilniečiams.

Neturiu utopinių iliuzijų, kad dėl rinkiminių žaidimo taisyklių tobulinimo kaip nors ypatingai pagerės Seimo darbo kokybė, kad staiga imsime rinkti tik gerus Seimo narius, kurie priims tik labai protingus įstatymus. Apskritai politikų veiklos kokybė priklauso nuo visuomenės, žiniasklaidos, politinių partijų kultūros, lūkesčių, vertybių sistemų. Visi šie dalykai keičiasi lėtai ir nepasiduoda greitoms reformoms, tačiau kartu negalima sakyti, kad rinkiminė sistema neturi jokios įtakos politikos turiniui.

Pavyzdžiui, jei šis Seimas būtų rinktas tik pagal proporcinę sąrašų sistemą, valstiečiai ir konservatoriai jame turėtų panašų mandatų skaičių, nes abi partijos tada surinko 22 proc. balsų (dabar pirmųjų frakcija, jau kiek aptrupėjusi, turi 50 atstovų Seime, antrųjų - 36). Iš kitos pusės, jei rinkimai vyktų tik vienmandatėse (2 turų sistema), tai valstiečių pergalė būtų dar tvirtesnė – jie laimėjo pusę visų vienmandačių.

Akivaizdu, kad be sėkmingo pasirodymo vienmandatėse, valstiečių derybinės pozicijos nebūtų tokios tvirtos ir net neaišku, ar jie būtų formavę vyriausybę, nes rinkimus daugiamandatėje apygardoje nedidele persvara laimėjo konservatoriai, tad tuometinė prezidentė D. Grybauskaitė tikriausiai jiems būtų suteikusi pirmumo teisę siūlyti Seimui ministrų kabinetą. Dėl to kalbos apie rinkiminės sistemos kaitą, priešingai nei apie Seimo narių skaičiaus mažinimą, visgi nėra vien oro virpinimas.

Vienmandatės apygardos nei veikia, nei prognozuojamos

Nėra aiškaus atsakymo, kuri rinkiminė sistema geresnė, tai – sudėtingi, dažnai vertybiniai pasirinkimai, turintys daug niuansų. Visgi, mano manymu, keli jų Lietuvoje yra esminiai.

Pirmiausia proporcinė sistema teisingiau atstovauja rinkėjus. Šiuolaikinės visuomenės interesų atstovavimo negalime padalinti tik 2–3 partijoms, nes požiūrių yra gerokai daugiau. Žinoma, sveiko proto ribos turi būti, parlamentinių partijų neturi būti šimtai, tačiau svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad parlamentas yra bene vienintelė vieta visoje valstybėje, kur idėjų ir interesų įvairovė gali būti bent minimaliai atspindėta.

Kita vertus, vienmandačių daugumos sistema gali būti pasirinkta, jei siekiama sumažinti politinių partijų skaičių – tokį kelią, aukodami proporcingumą dėl efektyvumo, pasirinko, pavyzdžiui, britai, tačiau Lietuvoje tai nevyksta. Politinių partijų skaičius Seime ne mažėja - prieš kiekvienus rinkimus nuo 2000-ųjų iškyla po naują arba iki tol didelės įtakos neturėjusią partiją.

Aišku, dėmesingas skaitytojas čia gali mane įtarti tiesiog ieškant tokios sistemos, kuri būtų palanki Laisvės partijai, tačiau vienmandatės apygardos, kaip rašo politologas Mažvydas Jastramskis savo Facebook paskyroje, yra neprognozuojamos. 2008 m. ir 2012 m. jos buvo naudingos tokioms tradicinėms partijoms, kaip konservatoriai ir socialdemokratai, bei buvo nepalankios naujoms politinėms jėgoms – A. Valinsko ir N. Venckienės judėjimams.

O štai 2016 m. vienmandates susišlavė iki tol politinių aukštumų nepasiekę valstiečiai. Tad vienmandatės apygardos ne tik, kad neatlieka savo tiesioginės partijų mažinimo paskirties, bet ir įneša į visą politinį gyvenimą dar daugiau neapibrėžtumo.

Galiausiai gyventojų skaičius Lietuvoje nuolat kinta, tad Vyriausioji rinkimų komisija prieš kiekvienus rinkimus turi peržiūrėti vienmandačių apygardų ribas. Tai politiškai jautrus klausimas, kuris atveria politikams galimybes manipuliuoti rinkimų apygardos dydžiais bandant į savo apygardas įtraukti daugiau palankesnių apylinkių.

Žinoma, tai nereiškia, kad vienmandatės apygardos yra absoliutus blogis. Jos gali būti reikalingos, pavyzdžiui, didelėse federacinėse valstybėse, kur egzistuoja keli parlamento rūmai (kaip JAV) ir reikia atstovauti federacijos subjektų interesus. Bet Lietuva yra santykinai nedidelė, gana homogeniška, unitarinė valstybė be ypatingos regioninės įvairovės, todėl ji vienmandates apygardas gali kompensuoti kitais būdais.

Išeitis – regioninės apygardos ir stipresnė savivalda

Vienas iš pagrindinių vienmandates apygardas ginančių kritikų argumentų - savo Seimo nario turėjimas suartina žmones su ir taip atitrūkusiais politikais. Tame yra tiesos ir tas ryšys svarbus turint omenyje žemą visuomenės pasitikėjimą Seimu bei partijomis. Tačiau reikia suprasti, kaip tai atrodo praktiškai.

Juk realiai gyventojai dažnai vaikšto pas parlamentarus spręsti savivaldybės lygmens klausimų dėl gatvių remonto, medžių kirtimo ar būsto administravimo. Tuomet Seimo nariai nenoriai bando apsimesti, kad gali jiems kaip nors padėti, nors iš tikrųjų jų darbas rūpintis visos valstybės problemomis. Tikras cirkas vyksta ir per biudžeto svarstymus, kai politikai, užuot žiūrėję nacionalinių interesų, pradeda ieškoti, kaip išsikaulyti pinigų nacionaliniame biudžete kokio nors vietos nomenklatūrai svarbesnio stogo remontui.

Tiesa, problemos gali kilti ir pačiose politinėse partijose, kadangi kyla pavojus, kad jų vadovybės įgaus pernelyg daug galios tvirtinti kandidatų sąrašus Seimo rinkimams, tad politikai, bijodami užsitraukti partijos lyderių rūstybę, bijos elgtis savarankiškai.

Visas šias problemas didžiąja dalimi galima kompensuoti 2 būdais: steigiant regionines apygardas ir sustiprinant savivaldybių tarybas.

Pirmiausia sutinku su M. Jastramskio siūlymu įtvirtinti regionines apygardas, kuriose tam tikras skaičius kandidatų būtų renkami proporciniu principu. Panašiai šiandien Latvijoje yra renkama Saeima: šalis yra padalinta į 5 apygardas ir kiekvienoje iš jų, atsižvelgiant į gyventojų skaičių, išrenkama nuo 12-os parlamentarų Kurše iki 35-ių Rygoje.

Tokia rinkiminė sistema neleistų partijos viršūnėlėms sutelkti pernelyg daug galios, kadangi būtų tvirtinami bent keli partiniai sąrašai su regioniniais lyderiais, o iš kitos pusės kitų rajonų gyventojai nesijaustų, kad jiems viskas diktuojama iš Vilniaus.

Antra, kartu su šia rinkiminės sistemos reforma paraleliai reikėtų sustiprinti savivaldybių galias padėti gyventojams jiems rūpimais vietos ūkio reikalų klausimais.

Kadangi Lietuvoje savivaldybės (ypač didžiuosiuose miestuose) ganėtinai didelės, tą pačią politikų-gyventojų atotrūkio problemą tikslinga spręsti regioninių apygardų modelį pritaikant ir savivaldos rinkimuose. Iš pradžių tai galima bandyti bent jau Vilniuje. Čia vietoj dabartinių 12 Seimo rinkiminių apygardų galėtų atsirasti 5–10 savivaldybės tarybos rinkimų apygardų, iš kurių kiekvienoje būtų renkama 5–10 tarybos narių.

Šiandien savivaldybių tarybų nariams realus atlyginimas nėra mokamas, nes atlyginama tik už trumpus apsilankymus tarybos posėdžiuose ir komitetų veikloje. Dėl to savivaldybių tarybų nariai ir negali būti artimi gyventojams, kadangi, norėdami išgyventi, turi dirbti kitus darbus ir savivaldos reikalais užsiimti vietoj hobio. Tai turi šalutinių pasekmių – užsiiminėdami kitomis veiklomis tarybų nariai neturi pakankamai laiko perskaityti ir suprasti visų reikalingų dokumentų bei niuansų. Tada, nežinodami savo tarybos narių, nes šie nėra pakankamai aktyvūs, gyventojai eina pas Seimo narius, bet pastarieji jiems padėti realiai negali. Taip susidaro užburtas ratas.

Todėl siūlyčiau bent jau didžiuosiuose miestuose savivaldą reformuoti panaikinant pusiau politines, pusiau administracines seniūno pareigybes – realiai šie žmonės galėtų būti renkami kaip tarybos nariai apygardose ir užsiimti savo veikla visą darbo dieną. Tada ir gyventojams nereikėtų eiti į parlamentą dėl rajono bėdų, o Seimo nariai galėtų daugiau mąstyti apie bendrą valstybės paveikslą nebijodami gauti pylos iš savo rinkiminės apygardos urėdo.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(5 žmonės įvertino)
3.4000

Top naujienos

LGBT bendruomenės narė kreipėsi į Nausėdą: pasikalbėkite ir su mumis (205)

Socialinių mokslų daktarė, tarptautinės teisės tyrėja, feministė Laima Vaigė penktadienį...

Šventosios verslininkai bando atlaikyti dar vieną iššūkį: dalis pateko į statybų epicentrą (1)

Pagaliau Šventosios uoste aiškiai matyti – artėja permainos. Visa uostelio teritorija aptverta,...

Žmonėms plūstant į kurortus pareigūnai stiprina pajėgas: kai kur – triskart daugiau pareigūnų žmonės įspėjami saugotis (74)

Poilsiautojams užplūdus kurortinius miestelius, nesnaudžia ir ilgapirščiai. Vagys šluoja viską,...

Dalia Plikūnė. Laiškas „marširuotojams“ ir politikams: pagalvokite dar kartą (12)

Mieli marširuotojai, aš suprantu, kad jei skaitote, tai manimi turbūt nepasitikite. Nebūtinai...

Testas: ar išlaikytumėte 2021 m. matematikos egzaminą?

Šių metų egzaminą dalis abiturientų įvertino kaip lengvesnį už pernai metų. 2020 m. egzaminas...

Žiovulį kėlusioje švedų ir slovakų akistatoje nugalėtojus išaiškino tik baudinys (3)

Žiūrovai Sankt Peterburge (Rusija) penktadienį neišvydo didelių futbolo dramų – Europos...

Avulis apie statybininkų trūkumą: jei nebus kam dirbti, kainos į viršų šaus taip, kad mažai nepasirodys (402)

Baltarusijai ribojant išvykimą iš šalies, į Lietuvą nebegali atvykti čia dirbę darbuotojai, o...

Užklupus karščiui – specialistų patarimai, galintys išgelbėti net gyvybę: privaloma žinoti kiekvienam (1)

Lietuvą užklumpa neįtikėtinai dideli karščiai – temperatūra sieks net apie 30 laipsnių, o...

Šiugždinienė pratrūko po savivaldybių atstovo pasisakymo: kartais nežinai, ar juoktis, ar verkti (2)

„Kartais nežinai, ar juoktis, ar pykti. Turiu galvoje Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidento...

Šaltinis: ES kirs pagrindiniams Baltarusijos ekonomikos ramsčiams diplomatas: sankcijos bus skaudžios (83)

Pirmadienį ES valstybių narių užsienio reikalų ministrai tarsis dėl pagrindiniams Baltarusijos...