Atgal politikai naudojasi visuomenės sentimentais, kurių pagrindinis leitmotyvas, kad mes nesame stiprūs. Jie sau paramą randa bandydami įrodyti, kad ten, kažkur už Lietuvos ribų, verda laukinis gyvenimas, ištrinamos tradicijos, niveliuojama praeitis ir visa tai bando ateiti į Lietuvą, kur ramiai ošia miškas, teka upelis, skraido gandras.
Jie demonstruoja, kad kaip valstybė nesame stiprūs, tad neva reikia nuolat būdrauti ir ramiai savo vagą arti, kad kas mūsiškumo neateitų ir nepasiimtų. Slėptis it sraigei, įsitraukiant į kiautą.
Atgal politikas bando neva kopijuoti Lenkiją, bet ir tai nelabai vykusiai. Nelendant gilyn į kaimynų vidaus peripetijas, gegužės 3 d. Konstitucijos dienos proga, Andrzejus Duda bent formuluoja Intermarium – tarp dviejų jūrų – ateities viziją, kaip šalies judėjimo kryptį. O mūsiškiai atgal politikai šitų Europos lygumų peripetijų gal net apskritai nesuvokia: dvejoja dėl sankcijų Baltarusijai arba tyli, kai reikia imtis lyderystės ir padėti užtikrinti svarbiausią Lietuvos užsienio politikos uždavinį artimiausiems metams – nešti laisvę visiems broliams Juodosios jūros link.
Jie savo veikimą grindžia tarnavimu daugumos nuomonei ir galvoja daugiausiai tik apie artimos ateities aktualijas. Dovanos iš biudžeto, 13-a pensija yra puikiausi tokios politikos simboliai.
Pirmyn politikai skiriasi nuo pastarųjų dviem aspektais.
Jie tiki, kad mes turime daugiau stiprybės ir drąsos. Kunigaikštis Gediminas, kviesdamas pirklius ir amatininkus iš visų Europos kampelių į Vilnių, Vilmorus apklausos nedarė. Atgal politikams jis galbūt vieną dieną taps kosmopolitinio liberalizmo šalininku. Pirmyn politikams – tai išmintingo valdymo pavyzdys. Be drąsos ir galvojimo apie ateitį nebūtų nei Lietuvos statutų, nei pirmosios rašytinės Konstitucijos Europoje.
Antras dalykas, kuo pirmyn politikai skiriasi nuo kitų – jie supranta, kad rinkėjų atstovavimas yra ne tas pats, kas pataikavimas jiems. Jei užtektų pagal visuomenės nuomonę tik paspausti mygtuką balsuojant Seime, tai valstybę puikiai galėtų valdyti robotai. Bet to nebus, nes reikia gilintis, suprasti, derinti skirtingus interesus. Galų gale, galvoti apie ateities Lietuvą. Sąžiningas politikas neapsimetinėja, kai jo rankose ir lūpose atsiduria svarbus pasirinkimas. Pavyzdžiui, ar parengtą partnerystės įstatymą veidmainiškai pristatyti kaip radikaliausią pasiūlymą, ar kaip išieškotą kompromisą.
Atgal ir pirmyn politikai yra išsimėtę per visą spektrą, per skirtingas partijas. Esu įsitikinęs, kad tai yra susiję su mūsų šalies tapatybės paieškomis. Su tuo natūraliu etapu, kai po skriaudų ir vargų atsikėlėme ant kojų ir žingsnis po žingsnio kūrėme savo nepriklausomą valstybę. Buvo vargo, buvo nusikaltimų, buvo emigracijos, bet šiandien atėjome iki to taško, kuriame dabar esame. Lietuvos BVP vienam gyventojui pralenkė ne tik estus ar lenkus, bet ir ispanus bei slovėnus.
Tad politologams spėliojant kairė ar dešinė yra Laisvės partija, noriu pasakyti, kad ėjimas pirmyn yra pagrindinė ideologija. Siekiame, kad kuo daugiau pirmyn politikų atsirastų kiekvienoje partijoje. Kaimyninių valstybių pavyzdžiai mums rodo, kaip galima gana greitai nuslysti į šoną, kur individo laisvė skamba kaip vakarykštis konceptas.
Laisvės partija kartais būna nepatogi kitiems politikams. Bet ji ir susikūrė ne tam, kad būtų visiems patogi, o tam, kad eitume pirmyn – sukandę dantis, prisiveržę saugos diržus, kantriai. Atgal politikų ir taip turime gerokai per daug.