Kai Stalinas ir Hitleris dalijosi tautas bei žemes esančias tarp jų to meto „socialistinių“ imperijų, aukos tegalėjo arba nuolankiai sutikti likimą, arba priešintis. Antrasis pasirinkimas vadintinas rezistencija.
Priešintis buvo teisinga, tad verta. Tokia buvo Lenkijos, Lietuvos, Suomijos nuostata – gal dar prisimenam. Agresoriai ir grobėjai šią nuostatą laikė provokacija, priešiškumu ir nusikaltimu. Baudė ir negailestingai, ir sadistiškai – kokie čia dar niekšai drįsta priešintis?!
Taip ir Lietuva atsidūrė Antrajame pasauliniame kare. Istorijos perrašinėtojai vadino jį kitaip, melagingai, bet tai nekeičia esmės.
Lietuvos rezistencija prasidėjo, taip matau, valstybės įgaliotų ambasadorių užsienio šalyse protestu, okupacijos ir aneksijos teisiniu atmetimu. Galbūt – jau prezidento pasišalinimu iš okupuojamos valstybės. Būtų gera, kad istorikai visa tai nuosekliai aprašytų. Sekė sukilimai, tarp jų ir 1941-ųjų birželis, ir gynybos karas miškuose.
O pagrindinis oponentas vis tas pat – rytų kaimynystės imperija, kartkartėm keičianti pavadinimus, bet ne tikslus. Šiandien ji vėl vadinasi Rusija, kurios politiką reiškia dabartinė posovietinė, revanšistinė, turbūt moderniai neofašistinė valdžia.
Šiam oponentui, nepajėgiančiam keistis, Lietuvos laisvė yra rakštis gerklėje. Todėl pačią laisvės idėją stengiasi diskredituoti ir palaužti. Žemės ir žmonės ateisią po to.
Dabar, kai minime Antrojo pasaulinio karo pradžios 80-metį, aktualiai matoma SSSR agresija prieš Lietuvą ir tautos 1941 metų birželio sukilimas prieš agresiją – okupaciją – sovietizaciją.
Kaip žinia, užkariautojui teisinga yra grobti. Vergiamam ir pavergtajam teisinga yra priešintis. Užkariautojui tokie rezistentai yra maištininkai, nusikaltėliai prieš „tvarką“.
Kai girdime šį vertinimą iš suakmenėjusios Maskvos – esam įpratę nesistebėti. „Jų nepataisysi“, nepakeisi, nors apie rusų tautą nereiktų taip galvoti. Ji pati – auka. Bet kai matai, kad sukilimą už laisvę smerkia lyg pačių lietuvių intelektualai – sunku suvokti priežastis. Nebent, kad išsivadavimas iš sovietizmo dar nepasibaigęs.
Karas yra baisus dalykas, ir kiekviename kare būna nežmoniškų žiaurybių. Tačiau smerkiant karą – taip ir aptariamąjį – nepamirština, kas jį sumanė, susimokė ir pradėjo. Kas sukūrė genocidines ideologijas. Ten didieji nusikaltėliai, kuriems patogu rodyti pirštu į mažesnius. Ir į nusikaltimus, lydinčius didįjį nusikaltimą. Tegu didysis apiblėsta, nors jo pasekmėse tebegyvenam.
Lietuvoje iki to karo holokausto nebuvo. Net carinės Rusijos pogromai („bej židov, spasaj Rosiju“) Lietuvos nepalietė, nebent kokią lenkiškai-gudišką Balstogę. Todėl paskirų asmenų bei politinių kontorų kampanijos, neva Lietuvos 1941 m. sukilimas prieš agresorių SSRS turėjęs tikslą niokoti, plėšti, žudyti savus piliečius žydus – nerimtos ir piktybiškos. Kai kas iš to darosi politinį bei materialųjį kapitalą, bet čia atskiras klausimas, galbūt sąžinės.
Verta ir teisinga atskirti pavergtųjų teisę sukilti – ir tos teisės nacionalinį, gal desperatišką, nulaužtą realizavimą – nuo visokių karo meto žiaurybių, demoralizacijų, neteisybių. Teigiantys, jog sukilti prieš sovietiją (raudonąjį terorą ir t. t.) buvę neteisinga, jog sukilėliai „neturėję teisės“ kovoti ir žūti – stoja į sovietijos, į stalinines pozicijas. Kai sukilėlius vadina „antitarybininkais“, tai jau melo kloaka.
Šios klaidõs, nors ir baisiai nukentėję per holokaustą, Sąjūdžio laikų žydai nedarė. Stojo už Lietuvą. Nesutiko, kad jų kančios atminimas būtų manipuliatorių nukreiptas prieš Lietuvos laisvę. Neturėtų to būti nė dabar.