Tai normalu (jų požiūris). Tegu tas mažesnysis kaimynas rūpinasi, ima į galvą, jaučiasi kažkuo kaltas. ( Žr. F. Kafkos „Procesą“). Taip, bičiuli, jau tu pats imi suprasti, kad yra negerai, tad pasirūpink „gerinti“. Arba gerinti.
Pirmiausiai pasipriešink ėriukų linkčiojimo metodui, pagal kurį Lietuva teisinosi jau 1940-ųjų birželį ir manė, kad kalba su girdinčiais.
Deja, kiekvienas naujokas žaidimo aikštelėj klysta vienodai. Varžovas laimi taipgi vienodai.
Tegu naujokas pakibęs žada gerinti, tegu liaudis vis tikisi valstybių santykių ir vargšų vargo pagerėjimo; o jei nepagerės – reiškia, vadovas(-ė) nesugebėjo, apvylė, keiskit jį į geresnį. Taip senoji spausmo taktika laimi.
Vadinkim ją demokratija, paaušinsim burnas.
Auksabonė „Maskva“ vienodai mosuoja ir klesti diplomatinėse ofenzyvose, tuntai institutų ir žiniasklaidos politikomacherių darbuojasi vis aršiau puldami; o jūs vien politkorektiškai, t. y. bemaž bejėgiškai, ginatės. Lūzeriai...
– Ne, mes nenorim blogų santykių, mes juk geriname!
– Nė velnio, juk nenuoširdžiai, per mažai, nepakankamai gerinate! Kodėl nepagerėjo?..
– Gerai, mes dar pasistengsim. Prisipažįstam, kad kalti esame. Bet vis tikimės įtikti, juk matot.
Šventas tikėjimas, nors jis vien tiksėjimas.
Siūlau atitinkamą jaunųjų politologų seminarą: „Tiksėjimas dėl sątykių.“