Vytautas Landsbergis. Santykiai su kaimynais ir socialistinis realizmas

Socialistinis realizmas buvo sovietų diktatūros kanonas rašytojams: rašykit ne apie gyvenimą, koks jis yra, o tai, ko nori viršininkas. „Valdžia geriau žino“ („načalstvo lučše znajet“) – taip skambėjo viena pagrindinių gyvenimo taisyklių. Ne tik literatūros.

Matymas ir parodymas gyvenimo, koks jis yra, būtų realistinis realizmas.

Šių dienų oficiali Lietuvos politika Baltarusijos atžvilgiu tvirtai laikosi socialistinio realizmo metodo. Kalbame, rašome „Baltarusija“, nors iš tikrųjų tai nuo 1999 m. paskelbta „Rusijos-Baltarusijos sąjunginė valstybė“, jos tam tikra autonomija. Tada šią „sąjungą“ Baltarusijos AT pirmininkas S. Šareckis apibūdino itin raiškiai: „Antikonstitucinis ir neteisėtas Maskvos dokumentas be jokių teisinių pasekmių.“

Deja, nesvarbu teisinės pasekmės, svarbu faktinės. Kadaise dar buvusios respublikos viršininkas greit pasvajojo tapsiąs labai didelės chozaistvos pirmininku. Taip jį ir sumeškeriojo. Leidžia dabar pažaisti mažos vakarinės dalies pirmininką – jeigu ir kiek tai naudinga tikrajam sąjunginės valstybės pirmininkui Kremliuje. Kadaise VVP prasitarė (A. Kvasnievskiui), kad jo tikslas – atkurti SSRS. Baltarusija formaliai tapo pirmąja auka.

Atnaujintoje sąjungoje – taip šnekėdavo M. Gorbačiovas.

Kažkodėl mūsų politikai noriai žaidžia anų turgaus sukčių kauliukais. Vargu bepavyks įtikinti žalius artojus grįžti į realistinį realizmą. Pavyzdžiui, siūlant ką nors „dialoge“ Minskui, prieš tai pasiklausti Kremliuje, ar leistų. Juk ir didesnių Europos sostinių politikai, pamėgę socialistinio realizmo metodą, kalba ir sparną rėžia apie Baltarusijos tariamą, geriausiu atveju satelitinę, pseudovalstybę. Nors žino, kaip yra iš tikrųjų.

Tačiau per jos emisarą, žurnalų redaktorių, ką tik gavome sąrašą reikalavimų – jeigu jau taip prašomės į dialogą: pastatyti Būtingėj suskystintų dujų terminalą ir nutiesti nuo jo dujotiekį į Astravą; pigūs tarifai naftos transportui iš Klaipėdos; sutikimas pirkti energiją iš atominės jėgainės Astrave (Delfi.lt, 2019-10-10).

Zondažas ir sandėrio pasiūla iš suverenios (?) Baltarusijos.

Ar būtų leista jai „atsiskirti“? Tikrai, ne. Ar bus leista toliau išlaikyti (ir stiprinti!?) kuriuos nors valstybinio savarankiškumo svertus? Tikrai, ne. Tik laiko klausimas.

Dabar Maskva jau perspėjo, kad laikas baigti – po 20 metų – šen ten atskirai meškeriojus. Čiukčia – ne rašytojas. Ką balsu perskaityti, jam bus pateikta. Po to galės eiti. Toks politinis procesas.

Ar realu, kad pabustų Kosto Kalinausko numylėta tauta? Socialistinio realizmo letarge – tikrai, ne.
Tai kodėl Lietuva prisideda, dalyvauja spektaklyje?

Nebent jos pačios baudžiavinis sindromas atkuto. Kokie nors ponai pageidauja. Aš vis dėlto žadinčiau tikrą Baltarusiją.