Filme, deja, nė kvapo tos dvasios, kuri buvo bemaž visuotinė brolystė, džiaugsmas ir tikėjimas. Didis viltingas aktyvumas visame krašte, apie milijoną ryžtingai vykusių ir stojusių į Baltijos kelią. Tikrų piliečių! O dar Maskva, Čikaga, Gotlandas...

Ką gi, „Nejūdis“ parodo kelias kronikines žmonių grandines ir mitingus su vėliavomis, tačiau tarsi kitoje planetoje, kažkokiame sapne – nejaugi iš tikrųjų tai buvo? Ir čia pat – tariamai realūs veikiantieji filmo asmenys, keistokai besiblaškantys praeiviai be motyvacinės ideologijos ir organizacinės taktikos, be karštai ir dideliuose susirinkimuose diskutuojamų programų, sumanytų ir apsvarstytų akcijų. Šių kelių vargšų, sunerimusių ir besidairančių „Nejūdyje“ tikro Sąjūdžio nė su žiburiu nepajusi.

Tad kam reikėjo švaistyti liaudies pinigus konstruojant iš esmės melagingą Lietuvos Sąjūdžio fikciją? Neįtikinančią istorijėlę su apgaulingu pavadinimu „Sąjūdis“?

Nebent kad neatsirastų tikras filmas apie tikrą dalyką. Dabar skylė lyg užkišta, „niekas nepasakys“, kad LTSR filmininkai nieko sukakčiai nepadarė. Nenorėčiau galvoti, jog aukštesnė zadanija tokia ir tebuvo – kad būtų, bet nebūtų.