aA
Kalba per televiziją, Reikjavikas, 1990 m. spalio 8-10 d.
Professor Vytautas Landsbergis
© DELFI / Domantas Pipas


Su politika pirmą kartą susidūriau 1940 metais, kai man buvo vos aštuoneri metai. Mano vyresnysis brolis nusivedė mane pažiūrėti į svetimšalius kareivius tankuose, kurie stovėjo mano gimtojo miesto gatvėse. Mano šalis buvo užpulta, nors su niekuo nekariavo.

Nuo to laiko mačiau pasaulį skaldomą įvairiais būdais ir ne sykį – ne tik tarp užpuolikų ir užpultųjų, kaip mano vaikystėje, bet ir tarp turtingų ir vargšų, Rytų ir Vakarų, didelių ir nežymių, stiprių ir silpnų, tarp tų, kurie gali sunaikinti pasaulį, ir tų, kurie to nepajėgtų. Per tuos metus jėgą ir silpnumą pirmiausiai ir dažniausiai apibrėždavo karinė galia, armijos dydis, ginklų įvairovė ir praradimas sąžinės, kad galėtų visa tai paleisti nuo saito.

Tačiau tokia galia pasirodė esanti pavojinga. Ne vien silpniesiems, bet ir galią turintiems stipriesiems, nes tokia galia nėra autentiška. Ji yra apsimestinė, apgavikiška. Ji gãlios turėtoją paverčia auka, nes jis darosi neatsakingas už savo veiksmus ir nė pats to nesuvokia. Čia pakankamai pagrindo baimei, nes yra kitų į jį panašių, turinčių panašios galios ir jaučiančių panašią baimę. Įjunkę į nepasitikėjimo žalą, jie jaučia nuolatinę baimę.

Mūsų tragedijai ir nelaimei, tai ne dieviškojo prado baimė, o sunaikinimo, tai gãlios, kuri stipriuosius apibrėžia, praradimo baimė. Baimė - didelės ir galingos valstybės variklis! Prieš 45 metus, kai pasaulis buvo dalinamas į penkias didžiules tautas, visoms joms buvo suteiktas spaudėjo (enforcer) vaidmuo. Jos visos prisiekė kaip bendro penkių policininkų būrio narės, kurių pareiga - prižiūrėti pasaulio saugumą. Daugumos likusių tautų vaidmuo buvo visai kitoks: paklusti penkių konsteblių konsorciumui.

Tačiau tarp tų penkių policininkų vienas buvo psichopatinis nusikaltėlis, ir visi tai žinojo. Kai policininkų aplinkoje pasirodė antras chuliganas, tiems dviem veikėjams sutrukdė jų abipusis nepasitikėjimas ir antipatija vieno kitam. Nors išoriškai dalykai atrodė paprastesni, mažų tautų gyvenimas nebebuvo saugus. Visam likusiam pasauliui toks būsimas „saugumas“ iš tikrųjų virto didžiausiu pavojumi. Po daugiau nei keturiasdešimties tokios padėties metų tie, kurie sukūrė Penkių Suvienytų Policininkų Sąjungą, pradeda matyti savo klaidą.

Kartais man į galvą ateina keistų minčių. Jaučiu, jog kilmė iš mažos ir nekenksmingos tautos yra privilegija. Tai tikrai paguodžia. Mažos tautos negali sunaikinti pasaulio. Jos negali padaryti tokio masto nusikaltimų ir gėdingų veiksmų kaip jų didžiosios galingosios kaimynės. Dievas joms davė mažus kumščius, tačiau tuo pačiu davė didelę atsakomybę ir pavedė vairuoti šį apvirtusį pasaulį į būsimą šimtmetį.

Mūsų pasaulio likimas padėtas ant svarstyklių: vienoje lėkštėje yra teisingumas, kitoje – interesai. Mažos tautos, būdamos nekenksmingos, kai kas net pasakytų, silpnos, turi daugiau laisvės negu didelės ir galingos tautos, savo pačių interesų belaisvės. Mažos tautos sprendimai gali remtis ne tiek interesais ir tuo, kas pragmatiškai bei politiškai naudinga, o veikiau tuo, kas teisinga ir moraliai korektiška. Tai mažų tautų ypatinga privilegija, jų ypatinga laisvė, o taip pat ir jų specialaus gydančio vaidmens šaltinis.

Aš meldžiuosi, kad didžiosios tautos neišprogdintų pasaulio į šipulius. Jau seniai praradau viltį, kad jos galėtų išsaugoti pasaulį. Tačiau jeigu pasaulį galima išgelbėti, tai padarys mažos ir nekenksmingos tautos, tiesiančios viena kitai pagalbos ranką.

Amerikos pilietinių teisių lyderis Martinas Lutheris Kingas jaunesnysis kartą susapnavo sapną-svajonę, kurioje baltaodžiai ir juodaodžiai vaikai buvo susiėmę rankomis per visą žemyną. Aš irgi turiu svajonę. Joje matau mažąsias pasaulio tautas, tiesiančias rankas į naująjį šimtmetį. Joje matau Jungtines Mažąsias Tautas – organizaciją, kuri pasaulį mato visai kitaip negu didieji ir galingieji, organizaciją, kuri siekia ne kovos dėl valdžių ir dominavimo, bet nori gydyti ir saugoti. Ne vien dėl savo naudos, bet dėl visų. Netgi tų, kurie norėjo jas sunaikinti. Mažos tautos, kurios šimtmečiais siekė išlikti, šioje srityje turi stiprų instinktą, nes ir jos, ir jų kalbos ištvėrė laiko išbandymus, badus, karus, okupacijas bei galingųjų sugniaužtus kumščius ir joms atsuktas nugaras. Tos mažosios supranta, kad tikras teisingumas yra besąlygiškas, kad jis pasirenka visus arba nė vieno.

Viena tokių tautų yra Lietuva. Ir mus pirmiausiai ir labiausiai rėmė į mus panašūs. Viena tokių šalių yra Islandija, ji pirmoji atsiuntė padrąsinimą po mūsų Kovo 11-osios deklaracijos. Tai jūs Jungtinėse Tautose iškėlėte Baltijos nepriklausomybės klausimą. Tačiau girdime aidų, kad Lietuvos Vyriausybė neturinti diplomatinio pripažinimo. Kai kas tai pateisina sakydami, kad atseit, nereikia erzinti Rusijos valdžios arba kad Lietuva pirmiau turėtų gauti nepriklausomybę iš Maskvos rankų, ir tik po to kiti drįstų ją pripažinti.

Tačiau aš neabejoju, kad sparčiai artėja laikas, kai demokratinės valstybės užmegs tiesioginius diplomatinius ryšius su Lietuva ir patvirtins jos teisinį statusą bei Vyriausybės egzistavimą. Dabar daug tautų stoja į eilę, kas iš jų bus antroji pripažįstanti Lietuvą. Manau, kad jau žinau, kuri galėtų būti pirmoji.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Vladimiras Laučius. Pasprinkite savo mediena. Atsakymas urėdams ir babuinams (129)

Daug visko pasakyta miškų kirtimo tema. Kadangi šia sritimi domiuosi seniai, nemažai bendravau su...

Kuodis apie kainas: Lietuva turi seną rimtą bėdą (22)

Bandymo didinti kainas, nes mažėja pirkėjų strategija niekur neveda, sako ekonomistas Raimondas...

Liberalų reakcija į Šimašiaus sprendimą: tai „Auroros“ šūvis partijai (6)

„Remigijaus žingsnis buvo tas „Auroros“ šūvis, po kurio, bijau, kad prasidės liberalų, kaip...

Grafininos vyrui Nigelui pareikšti nauji įtarimai – advokatas mano, kad tai policijos taktika papildyta 10:55 (28)

Dingusiosios „Olialia“ mergaitės Sandros Grafininos nužudymu įtariamas jos vyras Nigelas Westas...

Lietuvis Kretoje aptiko įspūdingą radinį: iš pradžių man grasino kalėjimu (65)

„Graikai, kuriems parodydavau savo radinį, išsigąsdavo, kad mane pasodins į kalėjimą“, –...

Baltiškos Ženios atostogos. Europietiškiausią Europą atrado Estijoje: čia trūksta tik pinigų (36)

Iš visko, ką mačiau, ši Europa – pati europietiškiausia. Džiugių spalvų identiški mediniai...

„Rytas“ pristatė biudžetą, tikslus, Gudelis metė akmenį į „vieno klubo“ daržą (6)

Vilniaus „Ryto“ krepšinio klubas penktadienį pristatė netrukus prasidedančio 2018-2019 m....

Jie irgi lauks popiežiaus: čia atvykstama numirti (63)

Kada popiežius Pranciškus iš Aušros vartų papamobiliu bus vežamas į Katedros aikštę, savo...

Vilniuje „Hyundai“ atsidūrė ant kito automobilio (14)

Penktadienį, apie 10.20 val., Vilniuje, prie Švitrigailos ir Naugarduko gatvių sankryžos,...

Po devynerių metų motinystės atostogų: turėčiau jau būti nučiuožusiu stogu ir nukvakusi supermamytė (8)

Motinystės atostogos Lietuvoje yra vienos ilgiausių Europoje. O ypač jei augini ne vieną vaiką....