Vienas Gitano Nausėdos su Angela Merkel Berlyne aptartų klausimų buvo Astravas. Kitaip – Baltarusijos atominė jėgainė Vilniaus kaimynystėje. Grėsmė Lietuvai (jokio sutikimo niekas neklausė) ir Europos Sąjungai, nes Lietuva yra Europos Sąjungos narė. Ištikima sąjungininkė, vientisa teisinė teritorija iki Lamanšo.
Taip, jie aptarė ir BAJ Astrave statybą, kuri artėja į pabaigą.
Į kieno pabaigą? – Tiek to.
Aukštieji vadovai Berlyne vieningai sutarė dėl minimumo: „visi saugumo standartai turi būti užtikrinti dar prieš jėgainės funkcionavimą“ (taip girdėjau televizijoje).
Tai reikštų statybą be chaltūros, kurią, jei kokios, taisytų paskui, jėgainei jau veikiant.
Saugi veikla, saugi nuo pat pradžių, europiečiams Vokietijos ir Lietuvos vadovams išties rūpi.
Tą rūpestį reikštų žodelis „prieš“, būtent garantija dar prieš funkcionavimą – eksploataciją. Ar tikrai?
Juk neturint garantijos, Astravas negali būti eksploatuojamas. Taip pasisakė mūsų, sąjunginių valstybių, vadovai. Ar to bus laikomasi?
Ne. Rusijoje-Baltarusijoje skelbiama iš anksto ne būsimo saugumo užtikrinimo ir standartų laikymosi datos, o kuro pakrovimo ir techninio mašinos paleidimo datos.
Saugumas jiems nėra svarbiausia, ką beskelbtų aukštieji asmenys. (Visą kompetencijos lygmenį rodo buvusio kolchozo pirmininko asmeninė „garantija“). Yra už europiečius ir aukštesnis, kuris sėdi Kremliuje ir kurio įsakymu buvo parinkta pati netinkamiausia, pati kerštingiausia Lietuvai aikštelė.
Atsakas ligi šiol – rami ekonominė gynyba, Lietuvos atsisakymas finansuoti savo pražūtį. Tegul bankrutuoja, mes negelbėsim. Jei Astravo gyvybingumą – mūsų nelaimę – nulems latviško tranzitinio verslo gobšumas, ką padarysi. Nesame ir patys be nuodėmės. Artėjanti Rusijos branduolinė, demografinė ir Šiaurės atšilimo katastrofa gali viską pakreipti, nelygint Dievo pirštas, nelauktomis kryptimis.
Norėjome atšokti, atitolti nuo bolševikų moraliai suniokotos Rusijos, neatsparios nei sau, nei ateičiai; bet ji mus nūnai atsiveja per brolišką (nežinia kam) Baltarusiją. Toks tat vaizdelis. Rusijos savižudybė, priešiškai gūmojant ir nusigręžiant nuo Europos, atsiduodant Kinijai – gal ir čia Dievo pirštas. Visada tenka rinktis.