/.../
Nelaimė prasidėjo dar gerokai prieš antrąjį pasaulinį karą, dar gerokai prieš atkuriant Tarybų valdžią Lietuvoje. 1937 metais Tarybų Sąjungoje buvo uždarytos visos žydų mokyklos (Tarybų Lietuvoje 1940–1941 metais jos, gerokai apkarpytos, dar vegetavo); tokio pat likimo vėliau susilaukė žydų teatrai, žydų spauda. Šimtai žydų rašytojų, žurnalistų, teatralų buvo suimta ir nužudyta. Tai, kas dar liko iš žydų kultūros, nušlavė liūdnai pagarsėjusi „kovos prieš kosmopolitizmą“ kampanija ir ne mažiau liūdna, ne mažiau garsi „gydytojų byla“. Daugelis žydų kultūros veikėjų, kurie išvengė fizinio sunaikinimo, ėmė reikštis kitų nacionalinių kultūrų baruose.
/.../
Rudasis maras – nacizmas – visam pasauliui buvo nelaimė, žydų tautai – katastrofa. Stalinizmas, vėliau stagnacija pavirto Tarybų šalies žydams, ypač jų kultūrai – tragedija. Būtent tragedija, nes daugelis žydų dėl aklo įsitikinimo kone laimino tuos, kurie naikino jų kultūrą ir tos kultūros puoselėtojus. /.../
Neteisūs, mano galva, tie, kurie kalbėdami apie lietuvių vaidmenį tragiškoje Nemuno krašto žydų lemtyje, pirmiausiai iškelia hitlerininkų pakalikus. /.../
Tarp dviejų karų vien Kaune ėjo 4–6 žydų dienraščiai, veikė 6 žydų gimnazijos. /.../ Žydų gimnazijos taip pat buvo Šiauliuose ir Ukmergėje.
***
Minėdami žydų holokausto Lietuvoje sukaktį, nulenkdami galvą baisaus nežmoniškumo aukų ir jų gelbėtojų atminimui, matykime visą praeities tikrovę.