Dėmesys NATO plotmėje nukrypo į technologiją, nutylint politiką. Kaip apsisaugoti ateityje, tapo svarbesniu klausimu už reagavimą dabar ir čia.
Nūnai vyksta panaši strateginė žvalgyba, taikoma į diplomatinę politinę blogio pergalę, kai Rusija, panaudodama satelitinę Baltarusiją, plėtoja savo branduolinę psichologinę agresiją prieš Europos Sąjungą pasirinkusi taikiniu ES narę Lietuvą.
Prie pat Europos ekonominio politinio aljanso sienos, prie aljanso narės sostinės Vilniaus baigiama statyti nesaugi visais atžvilgiais branduolinė jėgainė. Užmojis rodyti pasauliui Lietuvos bejėgiškumą iš tikrųjų yra patyčia iš ES bejėgiškumo, kurį siūloma paslėpti po veidmainišku „susitaikymu“. Tai yra, peršama kapituliacija.
- Rūpinkitės tik „saugumu“ ten, kur jokio saugumo negalima užtikrinti – tai makaronai (lapša) ne tik taikiniu pasirinktai Lietuvai.
Makaronai skirti ir pataikaujančiai ES, Parlamentinėje Asamblėjoje bei kitur pritarusiai, kad galima pulti kaimynę Ukrainą ir grobti jos žemes (taip pat laivus, jūreivius), o štai bausti didelio agresoriaus šiukštu nereikia. Netruks atšaukti ir sankcijas.
Bet Astravo agresijos legitimacija prasideda nuo Lietuvos. Ar mūsų drąsi šalis atsisakys pritarti, ar nuosekliai gins Europos Sąjungą?
Čia tas pat, kaip NATO atveju. Jei norim, kad visa NATO gintų savo dalį Lietuvą, turime patys ginti NATO.
Dabar mums tenka pareiga ir garbė ginti ES. Net jei pati Europos Sąjunga vadų asmenyje nenorėtų nei gintis, nei būti garbinga savo narės atžvilgiu.