Mes išgirdome ir jo paraginti ateiname. Mūsų rūpestis – ne tik mūsų vienų rūpestis.
Svarbi yra Lietuvos Prezidento nuostata apie mūsų steigiamą naują sąjūdį: „Sąjūdžio siekiai sveikintini.“
Supraskime paprastus ir visuotinius dalykus. Kai agresorius puola, jis nepaiso žmoniškumo ir neprašo aukos leidimo.
Kai Stalinas susitarė su Hitleriu, jie neprašė nei Lenkijos, nei Suomijos ir kitų Baltijos šalių leidimo.
Todėl mirtinai pavojingas ir žeminantis Lietuvos užpuolimas per Astravą yra dar viena Kremliaus agresija. Pirmiausia taip, ir joks čia „verslas“.
Nevyniokim į vatą. Satelitai šiame užpuolime tik patarnauja, o dirigentas – Kremliuje.
Kol būsim, tol priešinsimės. Kol priešinsimės, tol būsim.
Avinėlių tylėjimas būtų kapituliacija.
Mūsų šios dienos veiksmas – o antiastravinis Sąjūdis jau užregistruotas! – yra pranešimas pasauliui, kad Lietuva nekapituliuoja. Lietuva sako: NE. Vyriausybių tylėjimas turi baigtis.
Kraustykitės, eksperimentinių bombų statytojai, nuo mūsų sostinės į atokesnę vietą! Kreipkitės į Europą dėl papildomų persikraustymo išlaidų. Pritarsim, paremsim jūsų baltarusišką savarankišką prašymą.
Toks yra antiastravinis, o trumpiau – „Anti-A“ visuomeninis sąjūdis, kurio steigiamajame suvažiavime kaip tik esame.
Šį bei tą prisiminkime.
Kai prasidėjo Astravo atominės elektrinės planavimo avantiūra, didieji avantiūristai gyrėsi, jog tai bus visai naujos, kitokios negu Černobylyje, konstrukcijos reaktorius.
Dar nebandytas, tad bus išbandomas ne kur nors atšiauriuose baltųjų meškų plotuose, bet Vilniaus kiemelyje.
Eksperimentas! Kodėl nepamėginus nenaudėlių lietuvių sąskaita? Pakeliui panuodys, jei kokios, gudus ir lenkus...
– Tai ir darykite savo eksperimentą – būtų normalus atsakymas – už keturių ar keturiasdešimt kilometrų nuo Maskvos Kremliaus. – Leiskit aušinimo vandenis į Maskvos upę, palikit ramybėj mūsų upelių motutę Nerį ir visą Nemuno baseiną.
Juolab, kad su jūsų darbų kokybe ir atsakomybe, tai nuo seno pažįstama sovietinė chaltūra.
Incidentai po incidentų.
Pagrindinis statybų vadovas Dmitrijus Romaniecas jau pernai pabėgo susigriebęs už galvos. Nenori Černobylio konstruktoriaus likimo. Incidentai ir vėl slepiami, praneša mūsų VSD. Baltarusija pradėjo teisminius tyrimus, o Rusija liepė nutraukti. Statybų tempai svarbesni už saugą ir žmones.
Bet grįžkime į šių dienų Lietuvą.
Prezidentas kalba santūriai, – dirbsim su didesniu įkvėpimu negu per praėjusius 10 metų, – bet nusistebėjo, kodėl mes ligi šiol rimtai tarptautiškai nesipriešinome. Todėl, broliai ir sesės, ir atsirandame. Matome, kad mūsų lietuviški oponentai – Astravo bombos draugai – vis labiau nervuojasi. Turbūt jaučiasi neteisūs, todėl stiprėja jų ir tovariščių propaganda prieš mūsų sąjūdį; nesibodima visuomenės klaidinimo. Feikais ir keikais. Melagingos naujienos ir apkalbų virusai skiriami pakirsti mūsų orumą ir atsparumą. Juk ir apie aną didįjį Lietuvos išsivadavimo sąjūdį panašiai skleidė – tai tik būrelis nepatenkintų, visi kiti laimingi po Stalino saule!
Šiandien mūsų užduotis, kaip visad Lietuvos istorijoje, ištverti, žengti ir telkti.
Neparsiduoti pinigingam dvarininkui ir nebėgti iš savo žemės į svečias, tartum saugesnes, šalis.
Prisiminkim prieš 200 metų sudėtas nemirtingas nežinomo dainiaus eiles:
Vienoj pusėj šlėkta,
kitoj pusėj dvaras.
Tu nežinai, Dominykai,
kas un tave baras!
Ne, Dominykai. Jau esi pakilęs. Juk ne tam buvo XIX a. mūsų ir gudų sukilimai prieš Maskoliją, ne tam brolių savanorių žygiai ir „Baltijos kelias“, kad dabar lįstum į krūmus.
Lietuva turi išlikti.
Lietuvai lemta visada priešintis.
Nevok. Nemeluok. Mylėk Dievą ir artimą tavo.
Gerbk savo tėvą ir motiną.
Gink motiną tėvynę.
Šie įstatymai paprasti, ne iš Seimo, ne laikinieji; tik laikykimės jų.
Jei Astravas pažadins mus gyventi, o dar – dorai gyventi, - tai bus didžioji to monstro nauda.
Suprantame, kad vargšai rusiški Rytai amžiais veržiasi per Gudiją ir Lietuvą į viliojančius Vakarus. Net kai juos keikia kaip „supuvusius“ Vakarus, nori ten įsiveisti.
Nori tai nori, veržiasi tai veržiasi, bet ir mes norim gyventi.
Kartais idealistiškai ir krikščioniškai „politikuojam“, kad turim teisę gyventi. Dievas leido, tai šventas sertifikatas.
Kaimynai Rytuose nebūtinai taip apie mus galvoja; tvarkosi, kaip jiems geriau, pavyzdžiui, kaip užsikurti didesnę Iljičiaus lemputę. Taip auklėtos tenykščio pokomunistinio materializmo valdžios. Geri santykiai, žmoniškumas nėra vertybė. Skęstančiųjų gelbėjimas, kaip žinia, yra pačių skęstančiųjų reikalas. O kad mūsų galimai neliks, tai ne jų problema. Išeitų, kad mūsų problema.
Todėl privalome gintis, iš visų jėgų stengtis apginti savo žemę, upes ir savo gyvenimą nuo rosatominių taršų. Duosim pavyzdį ir Rusijos žmonėms.
Nesiginti – savižudybė. Arba infanticidas – vaikų žudymas.
Yra karštai pasisakančių už branduolinę eutanaziją. Sako, iš Astravo parduos mums branduolinių grabnyčių pigiau. Yra siūlančių gintis tik dėl vaizdelio, ne iš visų jėgų. Mat pernelyg atkakliai gindamiesi, dar kam nors nepatiksime. Baudžiauninkas tuoj ima krūpčioti...
Antiastravinis sąjūdis – iš esmės kitoks. Jis laisvas – už gyvenimą, už pasipriešinimą.
Virš Vilniaus antai kabinama Astravo giljotina, o senovėj sakydavo, kad po kartuvėmis žolė neauga.
Taip suprasdami padėtį – priešinamės! Ne pirmąsyk Lietuvoje.
Pabaisa darosi matoma, – iš Juozapinės aukštumų visai gerai, - tad veikia net politinių silpnaregių sąmonę. Padėkim visiems. Ne tik Lietuvoje.
Žiūrėkit, jau esam atsiradę. Visus išpuolius, visas demagogijas prieš mūsų sąjūdį skelbsime po rubrika „Bombos bičiulių pranešimai“. Tik reikia spaudos. Aukokime antiastravinio Sąjūdžio spaudai! Buvo jėga. Apeliuosime visomis kryptimis, kur tik veikia istoriniai pasipriešinimo sąjūdžiai. Tad ir mūsų Lietuvoj, kur tebėra Nepriklausomybės atkūrėjas Lietuvos Sąjūdis, ir garbingas veteranų Lietuvos laisvės kovų Sąjūdis; esama ir daugiau tikrų, neapsimetusių patriotinių organizacijų.
O pirmiausia reikia veikti dviem pagrindinėmis kryptimis. Vidaus liūnas ir Gudų giria.
Viduje dar pernelyg daug tų, kuriems „vienodai rodo“. Teisingiau pasakius, niekur nerodo. Čia turime platų darbo barą, kad vienodrodžių sparčiai mažėtų. Laiko nebedaug. Steikime „Anti-A“ sąjūdžio grupes su visai paprastu šūkiu: „Kita vieta!“ Žinoma, ir „Astravo AE – NE!” Tegu mūsiškiai vienodrodžiai susimąsto, ko vertas pigusis sūris pelėkautuose.
Rytų ir pietryčių kaimynystėje gyvena broliai gudai – baltarusiai. Nė nepasiklausus, jiems lupikautojų primesta amžinos Astravo skolos bedugnė.
Astravo AE arba Baltarusijos atominė elektrinė būtent Astrave, nereikalinga ir su baisiais kreditais, tai paskutinė kryžkelė likimo nukamuotai sesei Baltarusijai. Išlikti Rusijos pašonėje ar ištirpti?
„Astravas“ akivaizdžiai sumanytas ne vien kaip kerštas nepriklausomai Lietuvai, bet ir tam, kad Baltarusijos neliktų. Mes norim, kad liktų.
Lietuvos pasipriešinimas – tai Baltarusijos gynyba.
O, kad padėtį taip suprastų Baltarusijos vadovas! Šia dvasia yra parengtas mūsų Suvažiavimo laiškas Aliaksandrui Lukašenkai. Tą draugišką kreipimąsi svarstysime tarp dokumentų.
Atrodo, ir Lukašenka nori, kad Baltarusija išliktų.
Pasipriešink, ir Lietuva rems.
Kas ką apgaus tame deržavininkų išdalytame „Astravo pokeryje“? Daug vilčių dėl Kremliaus gerosios valios nėra, todėl geriau būtų permaišyti kortas ir išdalyti jau nežymėtas iš naujo ir kitoje vietoje. Manau, kad ir Baltarusijai tai gelbėjimosi kelias. Kita vieta!
Tiek, broliai ir sesės, mano pradinių pastabų Astravo egzistencinės dramos bei antilietuviškos žirinovskiškos Kremliaus kiaulystės klausimu.
O gal tai tiek baigiamųjų stebėtojo pastabų.