Pirmiausia apie status quo, apie tai, su kokiu modeliu gyvenome beveik dvidešimt metų, bei kokį jį matome šiandien. 1996 m. buvo įkurtas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (SRTF). Jo atsiradimą paskatino tikrai kilnus ir prasmingas tikslas: matant, kad nemažai daliai žiniasklaidos priemonių (ypač regionuose) bei kultūrinei spaudai save išlaikyti yra sunku, nutarta įkurti fondą, kurio tikslas ir buvo strategiškai, koordinuotai bei teisingai skirstyti finansavimą pagal pateiktus projektus. Reikia pripažinti – fondo dėka Lietuvoje žiniasklaidos pasiūla buvo tikrai pakankama, o fondo pagrindu nemaža dalis solidžios kultūrinės periodikos turėjo galimybę visuomenei transliuoti savąsias intelektualines žinutes. Tačiau šiandien jau akivaizdu – fondas yra atgyvenęs, o fondo veiklos programos nekeistos nuo tų pačių 1996 metų.
Ne vieno kultūrinio leidinio redakcija ar atsakingi asmenys į mane kreipėsi sakydami, kad SRTF lėšas skirsto akivaizdžiai tendencingai. Didesnėmis dotacijomis apdovanoja tuos, kurių politinei, pilietinei ar kultūrinei misijai pritaria, bei radikaliai apkerpa finansavimą tiems leidiniams, kurių pozicija prasilenkia su SRTF vadovų pažiūromis. Pažvelgus į pastarųjų kelerių metų finansavimo kreives aiškiai matyti, kad dotacijos kultūrinei periodikai akivaizdžiai mažėja.
Be politinio dėmens skirstant finansavimą kultūros leidiniams, verta pabrėžti kitą faktą – kultūrinė spauda dėl fondo skiriamų pinigų kasmet turi varžytis su didžiaisiais interneto tinklalapiais, radijo stotimis ir kitomis žiniasklaidos priemonėmis. Akivaizdu, kad prieš tokius gigantus kultūriniai leidiniai konkurencinėje kovoje pralaimi.
Kultūrinių leidinių redakcijos jau ne vienerius metus reiškė nepasitenkinimą dėl nepaaiškinamo SRTF nusiteikimo prieš kultūrinę spaudą. Kultūrinės periodikos redakcijos pripažįsta – jeigu situacija tęsis, šie metai nemažai daliai leidinių gali būti paskutiniai.
Galų gale visi sutarė, kad patenkintų dabartine situacija beveik nėra. Padėtis turi keistis.
Kultūros ministerijos ir kitų kultūros politikos formuotojų buvo pasiūlyta vietoje SRTF kurti naują struktūrą – Lietuvos žiniasklaidos tarybą. Žvelgiant iš paukščio skrydžio viskas atrodo tarsi ir neblogai. Nauja iniciatyva, didesnis finansavimas, didesnis atvirumas. Tačiau, kaip priimta sakyti, velnias slypi detalėse.
Jeigu į SRTF yra laidomos strėlės dėl politinio tendencingumo skirstant finansavimą, tai naujoje Lietuvos žiniasklaidos tarybos struktūroje šis reiškinys gali tapti visiška kasdienybe.
Skaitau Kultūros ministerijos pateiktą Visuomenės informavimo įstatymo pataisą (to paties įstatymo, pagal kurį buvo sukurtas SRTF). Naujosios žiniasklaidos tarybos vadovą – tarybos pirmininką – į pareigas skiria Vyriausybė kultūros ministro teikimu 4 metų kadencijai.
Kitaip tariant, esminė vykdomosios valdžios institucija skirs pagrindinės už žiniasklaidos finansavimą atsakingos struktūros vadovą. Šiandien SRTF vadovą skiria visuotinis fondo dalininkų – meno kūrėjų asociacijų, viešosios informacijos rengėjų ir kitų organizacijų – susirinkimas 5 metų kadencijai (kalbu tik apie vadovo skyrimą, nenorėdamas pasakyti, kad esu patenkintas dabartinio SRTF vadovo veikla).
Naująją Žiniasklaidos tarybą sudarys 10 tarybos narių ir minėtas tarybos pirmininkas. Tarybos rinkimus organizuos ne kas kitas, o Vyriausybės įgaliota institucija. Kandidatus į tarybos narius atrenka rinkikai, deleguoti viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų ir žurnalistų profesinių organizacijų ir t. t. Po vieną rinkiką Vyriausybės institucijai skiria Lietuvos žurnalistų sąjunga, Lietuvos žurnalistų draugija, Nacionalinė rajonų ir miesto laikraščių leidėjų asociacija ir kitos panašios organizacijos. Taryba renkama slaptai, išrinktais laikomi 20 kandidatų, surinkusių daugiausiai balsų. O čia, kaip britai mėgsta sakyti, icing on the cake: Kultūros ministras drauge su Lietuvos medijų taryba iš rinkikų pasiūlytų kandidatūrų atrenka 10 kandidatų ir teikia šią tarybos sudėtį tvirtinti Vyriausybei.
Kultūros ministras turės visas galimybes neteikti tvirtinti rinkikų pasiūlytos tarybos Vyriausybei, o Vyriausybė, atvirkščiai, matydama potencialiai nepalankią tarybos sudėtį, taip pat turės visus svertus atmesti jos sudėtį. Akivaizdu, politinė įtaka tokio pobūdžio taryboje bus tik didesnė.
Tiesą sakant, netgi šios dienos SRTF tarybos sudėtis sudaroma skaidriau. Šiandien fondo tarybą sudaro 7 nariai, į kurią narius deleguoja Lietuvos radijo ir televizijos asociacija, Lietuvos meno kūrėjų asociacija, Nacionalinė rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacija, Interneto žiniasklaidos asociacija; po vieną narį bendru sutarimu deleguoja Lietuvos kabelinės televizijos asociacija ir Regioninių televizijų asociacija bendru sutarimu; Lietuvos žurnalistų sąjunga ir Lietuvos žurnalistų draugija; bei Kultūros ministerija ir Švietimo ir mokslo ministerija.
Dar vienas svarbus naujos struktūros momentas. Taryba viešojo konkurso būdu atrinks ekspertus, kurie teiks tarybos sprendimams būtinas išvadas. Naujajame įstatyme deklaratyviai pasakoma, jog sprendimus dėl lėšų skyrimo Taryba priims tik įvertinusi ekspertų išvadas. Gražu. Kitas sakinys tiesiog triuškinantis: „Taryba turi teisę po diskusijos su išvadą rengusiais ekspertais priimti kitokį negu ekspertų rekomenduotą sprendimą.“
Galima visai pagrįstai sakyti, kad taryba suburs butaforinę ekspertų komandą, kuri duos rekomendacijas tarybai, į kurias jai nebus jokio imperatyvo atsižvelgti.
Piliečiams, kuriems rūpi kultūrinės spaudos dabartis ir ateitis, turėjo kilti natūralus klausimas: kiek dėmesio šioje naujoje žiniasklaidos taryboje gaus kultūriniai leidiniai?
Nei daugiau, nei mažiau – visai periodinei kultūrinei leidybai yra žadama viena kultūrinės refleksijos programa. Be tokių programų, kaip Medijų raštingumo programa, Visuomenės sveikatinimo programa ir kitos. Tiesa, prezentacijoje, kurią į elektroninį paštą gavo kiekvienas Kultūros komiteto narys, nurodyta, kad kitos programos galės būti inicijuojamos pagal poreikį. Taip, pagal poreikį, kaip užsinorės valdančiosios koalicijos atstovai.
Taigi, nors visiškai pritariu kultūrininkų nepasitenkinimui vyraujančiu status quo SRTF, tačiau negaliu suprasti dalies jų reiškiamo didelio entuziazmo dėl naujos struktūros.
Nauja Lietuvos žiniasklaidos taryba gresia būti politiškai subordinuota ir potencialiai dar neskaidresnė, lyginant su SRTF.
Bet kokiu atveju nei šiandienis SRTF, nei naujoji struktūra nepatenkina lūkesčių. Ir šioje vietoje neturime prabangos rinktis mažiau blogą variantą. Privalome surasti modelį, kuris tenkintų žiniasklaidos ir kultūrinių leidinių lūkesčius, kuriame Vyriausybė ar ministerijos neturėtų visiškos galios stumdyti figūrų struktūros viduje.
Gera žinia, kad laiko dar yra. Nors Kultūros ministerija pasiryžusi sukurti būtent tokio pobūdžio naują žiniasklaidos rėmimo struktūrą, tačiau vietos diskusijai liko. Būtent tai – kelti klausimus, supažindinti visuomenę, reikšti savo nuomonę – ir turėtų daryti visi suinteresuoti žiniasklaidos rėmimo ateitimi. Vis dėlto stebina ir neramina šiandieninė tyla tarp tų, kurių ateitis tiesiogiai priklauso nuo šio klausimo rezultato.