Vytautas Kernagis. „Veipinimas“ – nuodas, apie kurį žino tik mūsų vaikai

Ar tikrai visi tėvai radę vaiko kuprinėje vieną mažą stiklo indelį ar metalinį vamzdelį, kurių paskirtis gali atrodyti visai nekalta, ims ir sunerims? Ar jie tikrai supras, kad penki klasės draugai susitikę mokykloje iš skirtingų detalių, lyg kokią „LEGO“ kaladėlių dėlionę, susirinks mažą kaitinimo aparatą, kitaip vadinamą „veipinimo“ aparatu ir eis už kampo parūkyti? Tiesa, prieš tai užpildę šį aparatą nelegaliai įsigytu „rūkymo skysčiu“, kurio sudėties, matyt, nevisai žinoma ir pačiam tokio nelegalaus produkto platintojui.

Taip, tai tikrai vyksta. Ir vyksta su mūsų vaikais. Dar šių metų birželio mėnesį su į mane besikreipusiais vienos Vilniaus progimnazijos nepilnamečių vaikų tėvais, socialiniais darbuotojais, toksikologais, Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento bei policijos atstovais pradėjome viešas konsultacijas dėl masiškai plintančio elektroninių cigarečių rūkymo ir jo prevencijos būdų ugdymo įstaigose.

Šiandienos statistika ypač neramina – elektroninių cigarečių rūkymas tampa nacionaline problema: tarp 15–16 metų mokinių bent kartą jas rūkę yra 46 procentai mokinių, o kasdien tai darantys prisipažįsta apie 10 procentų vaikų.

Kaip siūlau spręsti?

Pirmas žingsnis – licencijavimas. Pritariu, kad kramtomos gumos ar šokolado skonius elektroninėms cigaretėms reikia uždrausti, bet siūlau žiūrėti dar į tolimesnę perspektyvą – Lietuvoje prekyba elektroninėmis cigaretėmis jaunimui ir vaikams ypač patraukliais skoniais nėra licencijuota, nepilnamečiai gali jas nelegaliai įsigyti visuose jiems prieinamuose taškuose. Todėl jau šį rudenį Seime keisime elektroninių cigarečių licencijavimo tvarką reglamentuojančius įstatymus.

Antras žingsnis – nelegalių platinimo kanalų apribojimas. Tai ir socialiniai tinklai (facebook ir pan.), ir tokių produktų pristatymas per paštomatus, kai perkančiojo asmens amžiaus ir tapatybės niekas negali patikrinti. Kol prekyba elektroninėmis cigaretėmis yra nelicencijuota veikla – už pažeidimus nenumatoma nei prekių konfiskacija, nei veiklos apribojimas, nepilnamečiai elektronines cigaretes lengvai gali įsigyti per socialinius tinklus, internetu, šia prekyba gali verstis pavieniai asmenys, kurių neįmanoma niekaip sukontroliuoti – tol ši prekyba klesti. Įsigaliojus įstatymui – Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas įgis įrankius tokius prekybos kanalus uždaryti ar apriboti jų veiklą.

Trečias žingsnis – leisti rinkoje prekiauti tik uždaromis rūkomo skysčio talpyklomis. Tokių talpyklų negalima papildyti „savo gamybos“ skysčiais, kai gali būti pilamas tiek alkoholis, tiek narkotinės medžiagos. Nesame tikri, kad „veipindami“ vaikai ir paaugliai nesisvaigina dar stipresnėmis, rūkomuosius skysčius pakeičiančiomis medžiagomis. Liaudiškai tariant – „žinai, ką rūkai“. Todėl, kaip dar vieną prevencijos priemonę matyčiau kokybės kontrolę, kuri tampa įmanoma, kai prekyba legalizuojama.

Ketvirtas žingsnis – švietimas. Vaikai bet kur, bet kada gali įsigyti, susimontuoti ir išmontuoti elektroninę cigaretę su keičiamais skysčiais. Tėvams ir mokytojams šios naujovės dar tikrai būna nežinomos. Todėl šiuo atveju turime šviesti ne tik vaikus apie rūkymo žalą, bet ir tėvus apie naujus rūkymo būdus. Nes daugeliu atveju tėvai net nežino, apie tokias tradicinių cigarečių alternatyvas, kaip „veipinimas“.

Manau, kad savalaikės įstatymo pataisos, kurios licencijuotų prekybą elektroninėmis cigaretėmis, ne tik išskaidrintų nelegalius prekybos elektroninėmis cigaretėmis taškus, bet ir sudarytų galimybes kokybės kontrolei bei Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento vykdomai priežiūrai.

Manau, kad vaikų sveikata išlieka pagrindiniu tikslu, kaip ir švietimas, prevencinė veikla mokyklose, savivaldos lygyje veikiančiuose visuomenės sveikatos biuruose. O nekontroliuojamą tokių cigarečių pardavimą elektroninėje erdvėje reikia reglamentuoti nedelsiant. Rengiuosi pataisas Seime inicijuoti jau dabar, svarbu, kad tik užtektų valios valdantiesiems tokias jas priimti.