aA
„Gerbiamieji kultūrinių paslaugų vartotojai, prašome išjungti mobiliuosius telefonus. Primename, kad kultūrinės paslaugos teikimo metu fotografuoti ir filmuoti be kultūrinių paslaugų įstaigos vadovybės leidimo draudžiama“, – nuo šiol taip bus sutinkami buvę žiūrovai buvusiame teatre, atėję pasimėgauti meno kūrėjų, o nuo šiol – kultūros paslaugų teikėjų teikiama paslauga (anksčiau – menu).
Vytautas Juozapaitis
Vytautas Juozapaitis
© DELFI / Kiril Čachovskij

Esu tikras, kad absoliuti dauguma į teatrų ir koncertų sales sugrįžusi publika, išgirdusi tokį skelbimą prieš spektaklį tik pasukiotų pirštu prie smilkinio, ar pagūžčiotų pečiais, nesupratę humoro. Tačiau tai – toli gražu net nekvepia humoru ar kokiu Balandžio 1-osios, ar Teatro dienai skirtu smagiu pokštu.

Tai yra beveik tiksli citata iš šviežiai kultūros ministro Seimui pateikto ir Vyriausybės aprobuoto visiškai naujo, vadinamo Kultūros politikos pagrindų įstatymu, kurio paskirtis – nustatyti pagrindines gaires, įteisinančias kultūros srities pilnateisę narystę visoje valstybės valdymo sąrangoje, t. y. užtikrinti, kad visa tai, kas susiję su kultūra turėtų savo garbingą vietą teisinėje sistemoje, o joje dirbantys ir gyvenantys žmonės būtų užtikrinti, kad jų vykdoma misija pasiektų kiekvieną kultūros bado nualintą gyventoją, nepriklausomai nuo jo socialinio statuso bei deklaruotos gyvenamosios vietos.

Na, bet kaip ir kiekvienas įstatymas pradedamas nuo sąvokų apibrėžimo, kas yra pagrindų pagrindas, nustatant kiekvieno tą sąvoką atitinkančio fizinio ar juridinio asmens vietą tiek pačiame dokumente, tiek ir jo reglamentuojamose srities veiklose, taip ir šiame yra atskiras straipsnis, kuriame įvardinti pagrindiniai raktiniai žodžiai ir nurodyta jų reikšmė.

Šį kartą sustosiu ties vienu, iš pirmo žvilgsnio visiškai nekaltu antrojo straipsnio devintuoju punktu, kuriame nustatomi subjektai, vadintini kultūros paslaugų teikėjais: „Kultūros paslaugos teikėjas – kultūros įstaiga, nevyriausybinė organizacija, meno kūrėjas ir kitas fizinis ar juridinis asmuo, teikiantis kultūros paslaugas.“

Tikrai tokia formuluotė nenustebintų, jeigu įstatymo rengėjais būtų pasamdyti niekada su kultūros sektoriumi jokio emocinio ryšio neturėję užkietėję biurokratai, pagal savo supratimą menininkų kūrybą ir buitinio aptarnavimo kombinato teikiamas paslaugas (skalbykla, kirpykla, batų ir galanterijos taisykla, smulkus buitinės technikos remontas ir kt.) suvokiantys vienodai.

Ir tikrai tokio požiūrio smerkti lyg ir neturėtume teisės, nes tokie žmonės buvo lavinti ne kur nors, o mūsų pačių švietimo sistemoje, pradedant mokykla, kur mūsų vaikų bei anūkų ugdytojai taip pat priskirti paslaugų teikėjams, ir baigiant universitetais, kuriuose profesūra priskiriama tai pačiai buitininkų kategorijai.

Tačiau šio dokumento iniciatorė ir autorė yra kultūros ministerija, kurioje dirba, tikiu, kultūrai ir jos žmonėms neabejingi žmonės, turintys pakankamai patirties, kad gebėtų atskirti paslaugos teikėją nuo meno kūrėjo. Juolab, kad tos pačios ministerijos inicijuotame jau daugiau nei dešimtmetį veikiančiame Meno kūrėjų ir meno kūrėjų organizacijų įstatyme labai aiškiai reglamentuota, kad „meno kūrėjas – fizinis asmuo, kuriantis meno vertybes (meno kūrinius) ar (ir) meniškai atliekantis kūrinius“.

Taigi, ko vertas tas kultūros politikos „pagrindų“ įstatymas, jeigu net sąvokų dalyje yra nepaisoma jau patvirtintų teisinių normų. Ir liūdniausia, kad tai nėra kažkokia redakcinė klaida, kadangi pristatymo metu Seime aš tiesiai paklausiau ministro jo paties asmeninio požiūrio į tokį meno kūrėjo statuso galimą pakeitimą, į ką savo atsakyme kultūrininkų vadas pripažino esąs bejėgis ką nors pakeisti, nes neva tokia yra visuotinai priimta ir kituose įstatymuose įtvirtinta sąvoka ir , suprask, mes privalome susitaikyti nelyginant į skerdyklą vedamos avelės...

Bet ar tikrai taip? Ar tikrai kultūros ministras, pats būdamas poetu, kūrybinės rašytojų sąjungos nariu savo ir savo kolegų kūrybą be kovos priskiria paslaugų kategorijai, kur rezultatas vertinamas pagal vartotojų pasitenkinimo laipsnį, o santykiai reglamentuojami vartotojų teisų apsaugos įstatymu? Juk paslaugos teikėjas iš esmės reiškia aptarnaujantį personalą.

Ar tikrai kultūros ministras Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatus, kurių adresu dar vasarį Prezidentūroje liejosi keliaaukščiai ditirambai, lengva ranka priskiria vartotojus aptarnaujančio personalo paslaugų sektoriui?

Na, tikrai nesitiki, kad taip galėtų būti. Tikrai netikiu, kad visą savo sąmoningą gyvenimą kūrybai ir moksliniam bei pedagoginiam darbui skyręs humanitarinių mokslų daktaras, tapęs politiku, pakeitė savo požiūrį į kūrėjus ir pedagogus, kurių viso gyveno prasmė yra misija, dėl kurios jie gali aukoti netgi savo garbę ir orumą mainais už galimybę realizuoti savo pašaukimą.

O gal jis yra verčiamas tai daryti prieš savo valią? Gal jam reikia pagalbos ir palaikymo nuožmioje kovoje su bedvasiu biurokratiniu aparatu, į kurį patekęs žmogus tampa robotu, vis kartojančiu nesibaigiančią mantrą apie vyriausybės programą ir visuotinai vartojamas normas, nepaisant jų nežmoniškumo ir beprasmybės?

Gal. O gal ir ne, nes į Seimo salę ministras atėjo niekieno nelydimas ir atsakydamas į mano klausimą buvo laisvas pasirinkti atsakymą. Tad telieka tai jo sąžinės ir atsakomybės reikalu.

Na, o aš, reikšdamas nuoširdžią pagarbą visiems visų rūšių paslaugų teikėjams, be kurių mūsų visų gyvenimas būtų neįmanomas, kviečiu neabejingus menui ir jo kūrėjams, t. y. žiūrovus, klausytojus, melomanus, mėgėjus ir gerbėjus, nepaisant gresiančio kultūros politikos pagrindų įstatymo, nesijausti vartotojais, nes meno kūrėjų kuriamo meno paskirtis ir yra pakylėti virš kasdienybės, suteikti naujų aspiracijų naujiems iššūkiams, suteikti dvasios ramybę, ar priminti žmogaus gyvenimo prasmę.

Tad susitikime teatruose, koncertų salėse, skaitykime poeziją ir mėgaukimės meno kūrėjų talentais bei jų dovanojama degančių širdžių šiluma. Ir pasikvieskime tuos nelaimingus įstatymų rengėjus, kad jie, pajutę meno galią, pagaliau atšiltų ir taptų įstatymų kūrėjais, savo kūriniuose nesigėdijančiais daiktus ir žmones pavadinti savais vardais.

|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(7 žmonės įvertino)
4.5714

Top naujienos

Po pranešimų apie „Vagner“ samdinių atitraukimą – slapti Rusijos manevrai JAV generolas: teks kalbėti apie labai rimtą grėsmę Europos saugumui (123)

Rusija pasiuntė į Libiją karo lėktuvų, turinčių teikti paramą iš oro rusų samdiniams,...

Po Vyriausybės pasiūlymo liko sutrikę – o yra ką švęsti?

Vyriausybė pirmadienį paskelbė, kad inicijuoja padėkos akciją „Ačiū, Lietuva“, o birželio...

Maldeikienė: normaliose šalyse orientuojamasi, kad žmonės turi proto (100)

Europarlamentarė Aušra Maldeikienė sukritikavo Lietuvoje dominuojantį suvokimą, kaip turi būti...

Skandalą Vilniaus savivaldybėje ir garsųjį apiplėšimą autostradoje sieja žinomos dainininkės draugas   (259)

Antradienį Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos ( FNTT ) pareigūnai Vilniaus savivaldybėje...

Dėstytojo brolis suviliojo mane tiesiog ant fortepijono – atkirtis vėl jį sutikus buvo saldus (37)

Gyvenime dažnai būna, kad iškilmingus, ženklius, didelius įvykius pamirštame greitai, o...

Regimantas Dima

Drakulos tėvynainiai rumunai ir kaip juos įveikti vien proto jėga

Autorius šį kartą neria į istoriją ir randa daug žinomo vampyro Drakulos sąsajų su Lietuva....

5 stilingi daiktai, kurie ne tik puikiai tiks jūsų mažai erdvei, bet ir atliks kelias funkcijas (1)

Kai sveitainėje trūksta vietos, kiekvienas naujas baldas, nors ir labai reikalingas, dar labiau...

„Panathinaikos“ vadovas grasina palikti Eurolygą, įpyko ir „Gazprom“ pavadinimą minintys serbai (9)

Ekscentrišku charakteriu garsėjantis Atėnų „Panathinaikos“ klubo prezidentas Dimitris...

Vainagių miško pažintinis takas – stebina nuo pat pirmų žingsnių, bet ten vykti patariama tik saulėtą dieną

„Vaikai, eikit valgyt!“ – iš greta esančios sodybos pasigirdo šaukimas ir keletas ant...

|Maža didelių žinių kaina