Mūsų atliktas tyrimas rodo, kad žmonės Lietuvoje tuo labiausiai nusivylę – netesėtais pažadais dėl į viršūnes šovusių kainų. Tai žmonės laiko skaudžiausia Lietuvos problema. Po jų – žemi atlyginimai ir pensijos, nesugebančios užtikrinti oraus pragyvenimo ir Lietuvą tirpdanti emigracija.
Tai kelia rimtą grėsmę kol kas aukštam lietuvių pasitikėjimui Europos Sąjunga, nes atvertos sienos ir įvestas euras sukėlė dvi rimtas krizes, nuo kurių niekaip neišsivaduojame. Nesukontroliuojame ir net nematome valstybės vadovų pripažinimo, kad jos turėtų būti prioritetinėmis. Sprendžiamos valingai, imantis aiškaus strateginio plano.
Europos mastu murkdomės statistinių lentelių dugne pagal perkamąją galią, pagal pensijų ir atlygio dydį. Nors turime išties augančią ekonomiką. Reiškia, dialogo tarp verslo, valdžios ir piliečių nesugebame sukurti. Žmonės nėra patenkinti susidariusia slogia emocine būkle, vyraujančiu susiskaldymu, kalbomis apie dvi Lietuvas, draudimus – popierinės reformos ir pažadai atsimuša į sieną. Neturime valios spręsti esminių valstybės problemų. Neturime strateginės krypties, pergalių, iš kurių galėtume lipdyti stiprią valstybę.
Jei išties atsirastų valia keisti susiklosčiusią situaciją, tektų imtis kompleksinių priemonių: nuo šeimos politikos, tarpusavio pagarbos iki mokestinės aplinkos tobulinimų ir aukštojo mokslo pertvarkų, kontroliuojamo talentų iš užsienio pritraukimo. Be atsakomybės ir disciplinos niekur nepajudėsime. Kaip ir stojimo į Europos Sąjungą metu reikalinga, kad Valstybės vadovai prisiimtų asmeninę politinę atsakomybę. Dabar mūsų valstybė netenka visko – savo gyventojų – ir daro tai sparčiausiai Europoje.
Išsikelkime tikslus, kad Lietuvos gyventojų skaičius 2030 m. siektų 3,15 mln., o vidutinis darbo užmokestis 2020 m. – 1,22 tūkst. eurų, 2030 m. – 2,4 tūkst. eurų. Sutarkime dėl reikiamų įstatymų ir paskirkime ministrą vyriausybėje, kuris, kaip savu laiku Vyriausiasis derybininkas dėl ES, dieną ir naktį su pilna Prezidento ir premjero parama, rūpintųsi, kad visos žinybos ir biurokratai dirbtų vienam tikslui – Lietuva turi būti geidžiamiausias kraštas gyventi ir kurti, o ne paliekamas nelaimingų žmonių.
Iš esmės turi būti susitelkta į svarbiausią problemą – emigracijos stabdymą ir raginimą vykdyti kompleksines reformas. Jei atsirastų deleguota atsakomybė – taptų aišku, kas atsakingas už šių problemų sprendimą. Dabar kalbame apie bėdas, kurios matomos visiems. Tačiau matome tik badymą pirštais vieni į kitus – nes niekas už šių problemų sprendimą tarsi nėra atsakingas.