Verta priminti, kad Raimundas buvo vienas iš artimiausių bendražygių, VU TSPMI direktorius 1998-2001-aisiais padėjęs ruošti ir įgyvendinti „Nidos iniciatyvą”, skatinančią atverti mums kelius į ES ir NATO. Ir prieš kelis mėnesius kitų asmenų akivaizdoje pritarė tuomet dar tik idėjai surengti apie tai diskusiją, tik perspėjo, kad užsipuls ir sumals, juolab jei kandidatuosiu į Prezidentus.
Ir pradėjo pats. Prieš savaitę savo dalyvavimą patvirtinęs buvęs „Nidos Iniciatyvos" diskusijų pirmininkas išstojo su klasikiniu „fake news" pavyzdžiu. Tad dabar jau kyla atviras klausimas, Raimundai, jei būdamas akademiku su politiniu tekstu išstoji viešai, kodėl nepaaiškintos to priežastys. Turbūt čia laikas ir vieta būtų pakartoti, jog nebeslepi dirbantis vienam iš pasiskelbusių kandidatų. Jų ne tiek ir daug, bet jo pavardę palieku atskleisti jums.
Prieš 20 metų pradėta „Nidos Iniciatyva” nebuvo apie Ukrainą. Ir Raimundas tai žino geriau nei kažkas kitas. Tačiau spalio pradžioje kalbėdami apie Vakarų ir Rusijos santykius Kaune, kalbėsime apie ir už Ukrainą.
Už tai, ką 28 ES valstybių vardu ketverius metus gyniau ne kur kitur, o būtent Rusijoje - už žmogaus laisves ir teises, už Ukrainos suverenitetą ir nepriklausomybę bei asociaciją su ES. Prieš Putino vykdomą agresiją. Ir, drįstu teigti, dariau garsiau ir įtaigiau, nei bet kuris kitas Vakarų diplomatas Maskvoje. Viešuose savo pasisakymuose per TV, radiją, socialiniuose tinkluose, Kremliaus kabinetuose, taip ir krepšinio aikštelėje. Negailėdamas ir laiko ir jėgų. Principingai ir argumentuotai. Pagarbiai, kad neįžeisčiau visų Rusijos žmonių.
Tam paantrins bet kuris Vakarų diplomatas ar žurnalistas, dirbęs tuo metu Rusijoje. Bet vertybių gynimas su diplomatine tarnyba nesibaigia. Vien per pastaruosius du mėnesius buvau Vašingtone, Berlyne, Londone, Paryžiuje, Kopenhagoje, kur aukšti pareigūnai teiraujasi mano įžvalgų ir patarimų. Mano atsakymas toks: svarbu išlaikyti sankcijas Rusijos atžvilgiu, kol Minsko susitarimai nėra įgyvendinti.
Reikia užtikrinti didesnį NATO ir ypač JAV pajėgų buvimą Baltijos regione. Svarbu didinti finansinę paramą bei suteikti ES narystės perspektyvą Ukrainai. Pagaliau, metas investuoti į Rusiją po Putino, remiant pilietinę visuomenę, žmogaus teisių rėmėjus, palaikant mainus su jaunimu ir vystant regioninį bendradarbiavimą. Gyniau ir ginsiu Ukrainos europietišką pasirinkimą. Todėl, kad Ukrainos laisvė yra ir mūsų laisvė.
Kodėl 1998 metais gimė „Nidos Iniciatyva”?
Todėl, kad tai buvo strateginis Lietuvos diplomatijos tikslas išpainiojant „Gordijaus mazgą” kelyje į NATO ir ES.
1996 m. pasirodė JAV Karinių oro pajėgų RAND Corporation „Think tank” studija, kurioje didžiausia kliūtimi Lietuvai įstoti į NATO buvo įvardinta Kaliningrado geopolitinė padėtis ir iš ten kylančios karinės ir politinės grėsmės. JAV strategai buvo tiesmuki: Lietuvos karine prasme neįmanoma apginti. NATO narystė negalima.
1998 m. tuomečiams premjerui G. Vagnoriui ir ministrui A. Saudargui pritarus, Lietuvos diplomatai sukūrė beprecedentę kampaniją, vėliau Vakaruose pakrikštytą „pirmąja strategine iniciatyva Rytų Europoje”.
Kaliningradą tuo metu alino finansinė krizė, tuometinis jos gubernatorius paskelbė „Nepaprastąją padėtį”, Reaguodama į šią situaciją Lietuvos Vyriausybė skyrė 2 mln. litų bei pakvietė visas Baltijos jūros valstybes ir Europos Komisiją tame regione imti teikti humanitarinę pagalbą mokykloms, ligoninėms, našlaičiams, vaikams.
Padėjome čia veikusiai lietuvių bendruomenei, Lietuvos verslui. Subtiliai tarpininkaujant aukščiausiems Vokietijos diplomatams, palengva užsitikrinome Rusijos pritarimą. Ir dėjome lemiamą žingsnį - pasiūlėme 15 projektų Europos Komisijai dėl bendradarbiavimo tarp Lietuvos ir Kaliningrado srities. Taip surengėme keletą „Nidos Iniciatyvos” vardu pavadintų apvalaus stalo diskusijų, kurioms pirmininkavo ir pats Raimundas Lopata.
Mums įkandin pasekė Švedija, Lenkija, Danija, Vokietija, pradėjusios regioninio bendradarbiavimo projektus su Kaliningrado sritimi. Stengiantis, kad šis regionas iš visai Europai grasinančio karinio forposto virstų į bendradarbiaujančią ir įmanomus ekonominius santykius palaikančią Rusijos administruojamą teritoriją.
Vos po pusantrų metų, 2000-ųjų kovą, viename iš savo interviu Baltijos laivyno vadas admirolas V. Jegorovas Rusijos žiniasklaidai pareiškė, kad „Lietuvos įstojimas į NATO Kaliningrado sričiai nebus grėsmė”. Apklausų metu tos srities gyventojai geriausia kaimyne vertino Lietuvą. Skeptiškai nusiteikusiems Berlyne, Londone, Vašingtone buvo pasiųsta stipri žinia, kad lietuviai yra ne tik vertybiškai stiprūs, pasiruošę ginti savo Tėvynę, bet ir išmintingi diplomatai, galintys valdyti potencialias rizikas bei mažinti kaimynų pasipriešinimą, siekiant ES ir NATO narystės.
2000-aisiais sužavėtas šia diplomatine pergale už užsienio politiką atsakingas Europos Komisaras Chris Patten du kartus kvietė mane išsamiai pasitarti, ar Kaliningrado sritį ES galėtų paversti Baltijos regiono Hong Kong’u. Iš šios dienos perspektyvų visa tai atrodo juokinga. Bet tokia buvo realybė ir Lietuvos diplomatijos įnašas mažinant politinę įtampą, skatinant regioninius ryšius, ruošiant sąjungininkus Lietuvos įstojimui į NATO ir ES. Beje, Europos Komisija iki šiol skiria 17 mln. Eur Lietuvos bendradarbiavimui su Kaliningradu.
Tad spalio 2 dienos diskusija nevirs „puota maro metu” ir „žaidimu Kremliaus interesų naudai”, kaip teigia Lopata. Planuojama profesionali ir atvira Vakarų strategų, ekspertų diskusija, dalyvaujant ir Rusijos atstovams, primenant „Nidos Iniciatyvos” pamokas.
Krymo nelegali aneksija ir karas Rytų Ukrainoje galutinai pakirto pasitikėjimą Rusijos politiniais lyderiais bei nubloškė Vakarų-Rytų santykius kelis dešimtmečius atgal. Todėl atsižvelgiant į tai, mums būtina objektyviai vertinti situaciją, kaip išvengti gilesnės saugumo situacijos eskalacijos ar net karinio konflikto Baltijos regione. Argumentuosime, kodėl NATO būtina stiprinti paramą Baltijos valstybėms ir Lenkijai. Kita tema - iki šiol Europos Komisijos finansuojami regioninio bendradarbiavimo projektai. Svarbu imti kalbėti ir čia, apie ką jau diskutuojama Vašingtone - apie strateginę perspektyvą Baltijos jūros valstybėse, ES ir NATO santykius, jei po Putino valdymo šalis pasuktų demokratijos, bendradarbiavimo su Europa keliu.
Ir žinoma, priminsime, kad Rusijos kelias į Europą eina per Ukrainą - pagarbą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei bei laisvam Ukrainos pasirinkimui tapti pilnateise Euro-Atlantinės bendruomenės nare.
Diskusijoje jau išreiškė pageidavimą dalyvauti tokie tarptautinės politikos grandai, kaip buvęs Danijos Užsienio reikalų ministras Ufe Ellemann Jensenas, garsiosios RAND Studijos bendraautorius Robertas Nurickas, buvęs NATO atstovas Rusijoje ir jos punktas jos juoduosiuose sąrašuose Johnas Lough, buvęs Danijos ambasadorius Lietuvoje ir Rusijoje Peras Carlsenas, buvęs Suomijos ambasadorius Rusijoje ir Vokietijoje Rene Nybergas, buvęs Vokietijos politikos direktoriaus pavaduotojas, ambasadorius Vatikane Hansas-Heningas Hortsmanas ir kt.
Tarp jų bus ir Lietuvos europietiškumo simpatikas, vadovavęs tvarkingam ir savalaikiam Rusijos kariuomenės išvedimui iš Lietuvos, buvęs Baltijos laivyno vadas Vladimiras Jegorovas. Kaip ir Solomonas Ginzburgas, paskutinis nepriklausomas Kaliningrado srities Dūmos deputatas, iki šiol kovojantis už demokratines vertybes.
Vakarų ekspertinėje bendruomenėje diskusija apie Karaliaučiaus sritį, neperdėsiu, sulaukė didžiulio dėmesio. Registracija uždaryta dar likus daugiau nei 3 mėnesiams iki renginio. Tačiau po Raimundo Lopatos politiškai su aiškia intencija, o ne akademiškai argumentuoto atsisakymo, regis, galėsime patenkinti ir kitų vakariečių prašymą.