Mačiau, kaip vyksta Darbo partijos gimimas, augimas, žlugimas ir vėl bandymas prisikelti. Žodžiu, vienoje partijoje išgyvenau visą politinio gyvenimo kaleidoskopą. Iš pradžių aklai tikėjau paskleista idėja ir dariau viską, kad ji būtų įgyvendinta. Mums sekėsi, kol viduje neprasidėjo rietenos dėl „įtakos zonų“. Skaudu buvo tai matyti. Faktiškai buvome tie „pirmieji“ patys save pastatę ant „ešafoto“. Dabar tokie dalykai nieko nebestebina, visos politinės jėgos tą išgyveno, tačiau tarpusavio santykių subyrėjimas ir konfliktai anuomet šokiravo. Lyderis savo kultūrą demonstruoja ir šiandien – iš jo lūpų sklindantys epitetai buvusiems partijos kolegoms parodo tikrąjį vadovo veidą. Skilimas, bylos, teismai, kas pusmetį lyderių kaita. Šie ir kiti dalykai silpnino partiją. Galiausiai faktiškai jos neliko.
Ar galėjau ką nors pakeisti? Atsakysiu taip: tai buvo vieno žmogaus partija, kurio rankose tampomos marionečių virvelės galiausiai sutrūko. Dabar stebime „Ligoninės priimamojo“ scenas, kurioms vadovauja pats V. Uspaskichas. Darbo partiją bandoma gaivinti pagal poreikį – lyderio čakroms atsivėrus – leidžiama organizacijai numirti, o čakroms užsiveriant – jau bandoma partiją reanimuoti. Toks gaivinimas gero rezultato neduos – čia ligonis gauna deguonies, čia – deguonies kaukė vėl atimama, paskui vėl leidžiama įkvėpti, ir vėl dusinama. O reanimacijai vadovaujantis V. Uspaskichas vis pučia miglą žiūrovams – vis pasakoja, kaip nenori būti pirmininku, bet neva tokios misijos daugiau niekas imtis nenori, tai jam vieninteliam tenka imtis lyderystės. Bet, Viktorai, spektaklio laikas baigiasi. Žmonės turi teisę žinoti realią padėtį, suprasti, kad tas, kuris partiją gaivina, pats savo rankomis ją ir sunaikino. Ir TEBENAIKINA. Palikau Darbo partiją, nes netikiu šios organizacijos kuriamąja galia ir galimybe naujai prisikelti. Netikiu žmogumi, kuris meluoja savo kolegoms, pila purvą ant partiją palikusių žmonių, nors tai yra jų apsisprendimo teisė.
Turiu didžiulę politinę patirtį. Jaučiu atsakomybę už Lietuvos žmones, noriu gražios mūsų visų šalies ateities. Į naują politinę jėgą susibūrėme, nes matome, jog visuomenėje atsirado tikros, skandinaviškos socialdemokratijos poreikis. Tai kairiojo centro krypties partija. Ši kryptis Lietuvos žmonėms priimtina, tą parodė prie partijos prisijungti norinčių steigėjų skaičius. Turime daug stiprių „politikos vilkų“ ir naujų žmonių, dar nepriklausiusių jokioms politinėms partijoms, o tai svarbus faktorius, siekiant atsinaujinimo ir kitokio požiūrio į svarbius sprendimus.
Gyvenimas parodys, kokią vietą Lietuvos politiniame gyvenime užims ši partija. Tačiau jau šiandien LSDD frakcija, o tai yra partijos dalis, dalyvauja parlamentiniame darbe – turi įtakos keičiant įstatymus, juos priimant. Tikiu, kad ta įtaka tik stiprės ir atneš naudos visiems Lietuvos žmonėms.