Manau, kad patyręs dujų verslo žinovas Bronislovas Lubys puikiai žino, kad be trečiojo paketo – be vamzdynų valdymo atskyrimo – joks „rezervinių dujų atsivežimas“ neįmanomas, nes vamzdynus valdo „Lietuvos dujos“ – t.y. „Gazprom“. Vadinasi jis supranta, kad tokia kalba faktiškai reiškia atsisakymą diegti trečiąjį paketą ir grįžimą prie patikrinto „geriau susitarti“ – štai latviai ir estai neva susitarė dėl pigesnių dujų, o Lietuva – „kaip visada“.

Tai labai skiriasi nuo nuotaikų prieš metus, kai aukštų dujų kainų smaugiamos „Achemos“ vadovas, oficialiai ir neoficialiai, sveikino energetikos ministro Arvydo Sekmoko inicijuotą trečiojo paketo diegimą dujų ūkyje, t.y. fundamentalią ir negrįžtamą pertvarką dujų sektoriuje, kuri užbaigtų „Gazprom“ monopolį ir reikštų paprastą dalyką – dujų rinką ir žemesnę kainą. Savo ruožtu Vyriausybė, aiškindama, kodėl imasi pertvarkos, be geresnės dujų kainos Lietuvos žmonėms nurodydavo ir tai, jog dujų kaina yra svarbus pramonės konkurencingumo veiksnys. „Achema“ buvo viešai įvardijama kaip pavyzdys, jog per brangios dujos nepagrįstai sunkina įmonės padėtį, todėl reikalingas trečiasis paketas, kuris visiems laikams išspręstų monopolio kainų problemą.

Virgis Valentinavičius
Strategiškai mąstant, reikia siekti, kad pigios dujos būtų pigios ne tik šiandien ir rytoj, bet ir tolimoj ateity. Bėda tik, kad jei nori pigių dujų tolimoje ateityje, reikia iškęsti trumpąją perspektyvą, kai monopolininkas griebiasi įprastų rytietiško „marketingo“ operacijų: gerų kainų pažadų sumišai su šantažu ir grasinimais „užsukti“ deguonį.
Bronislovo Lubio pozicijos apsisukimas 180 laipsnių supamas mįslingų sutapimų. Atsitiktinumas ar ne, bet kaip tik dabar Rusijos premjeras Vladimiras Putinas apkaltina Lietuvą „plėšikavimu“ diegiant trečiąjį paketą. Kaip tik dabar „Leo LT“ krikštamotė Seime, tuometinė ekonomikos komiteto pirmininkė Birutė Vėsaitė pradeda planingą vajų su konferencijomis ir kitokiais viešųjų ryšių fejerverkais, kurio esmė – branduolinės jėgainės projektas esąs antras „Leo LT“, kuriamas tariamai slaptai, neskaidriai ir apskritai – nieko iš nebūsią.

Tuo pat metu Rimvydą Valatką ištinka recidyvas – „Mentų“ serialo žargonas (dundukai ir pan.) po trumpos stabilizacijos ūmai grįžta Vingių Jono sodietišku žodynu (vynioti autus, nešti mėsas, špyga taukuota ir t.t.). Šitų grožybių prireikė įteiginėti minčiai, girdi koks nuostabus ir inteligentiškas dalykas buvęs „Leo LT“ (manding Marcinkevičiaus dvasioje, bet tai buvo ne Justinas), o dabar tariami kaimiečiai Kubilius su Sekmoku atsiima stačiai Dievo paskirtą bausmę už „Leo LT“ sunaikinimo „nuodėmę“.

Putiną galima suprasti – šiaip ar taip faktinis „Gazprom“ vadovas turi rūpintis firmos reikalais ir daro tai, kaip geriausiai moka. Suprantama, kad ponią Birutę Vėsaitę galėjo įkvėpti gastronominiai džiaugsmai per pietus su Rusijos ambasadoriumi Vladimiru Čchikvadze ar keistas įsivaizdavimas, kad blogą „Leo LT“ rėmimo šlovę galima kažkokiu stebuklu iškeisti į gerą kovojant su šita konkrečia branduoline, kartu įsigudrinant deklaruoti paramą branduolinei energetikai apskritai.

Galima suprasti, kai Rimvydui Valatkai neduoda ramybės institucinė „solidaus“ dienraščio atmintis „kaip valstybininkai „Leo LT“ stūmė“ (ir nuo to sunkiai atsiejami malonūs prisiminimai apie prašmatnų „Leo LT“ viešinimo biudžetą). Kitų apčiuopiamų priežasčių džiūgauti dėl kluptelėjusio strateginio investuotojo parinkimo nematyti (nebent tai mato naujieji dienraščio akcininkai, kurie, žinia, nėra prancūziškų kvepalų gamintojai). Beje, dar vienas sutapimas - Valatka kaip autoritetą cituoja Lubį (bene pirmą kartą, anksčiau šis autoritetas „solidaus“ dienraščio buvo įvardijamas kaip žiniasklaidoje esą neteisėtai konkuruojantis trašų fabrikas).

Apie branduolinę jėgainę Bronislovo Lubio nuomonė jau senokai skeptiška. Buvo matyti ne visai nesavanaudiškas rūpestis, kad nebūtų skriaudžiama atsinaujinanti energetika, pirmiausia teisė statyti hidroelektrines ant gražiausių Lietuvos upių. Girdėjome argumentus, kad Lietuvai nereikia didelės branduolinės, geriau pasistatyti tris minireaktorius (kurie technologiškai gal atsiras po 50-ies metų), girdėjom abejones dėl sinchronizacijos su Europos tinklais galimumo.

Šiuos trijų minireaktorių ženklu žymėtus tekstus Seime ir viešojoje erdvėje su pavydėtinu reguliarumu transliavo labai apibrėžta grupė lobistų, save kažkodėl labai neapibrėžtai vadinančių „visuomenininkais“. Dabar staiga tie patys trijų minireaktorių „visuomenininkai“ prabyla apie tai, jog užuot stačius Visaginą, Lietuvai geriau dalyvauti Kaliningrado branduolinės statyboj, ir tai girdi padės sinchronizuotis su ES tinklais (nors sinchronizacijos galimybių prasme Kaliningrado ir Visagino projektai identiški). Ir kažkodėl Kaliningrade viena didelė jėgainė geriau, negu trys maži reaktoriai, skirtingai nuo Lietuvos.

Geram vakarėlyje kiekvienas turi savo priežastis išmesti vieną kitą burnelę prie baro – vieni geria iš sielvarto, kiti – iš laimės, treti – iš neturėjimo ką veikti, bet į baliaus pabaigą visų apsiblausę žvilgsniai fiksuojasi į vieną tašką sienoje.

Energetikoje panašiai – regis, kiekvienas turi savą priežastį nekęsti branduolinės, bet skirtingi vektoriai kažkaip sueina į daiktą. Ima ir kyla platus frontas nuo Maskvos iki Jonavos prieš branduolinę, prieš trečiojo paketo įgyvendinimą elektros ir dujų ūkyje - iš esmės prieš energetinės nepriklausomybės doktriną ir jos pagrindinį architektą Arvydą Sekmoką. Jį bandoma versti ne todėl, kad gali nepastatyti branduolinės, bet todėl, kad gali ją pastatyti.

Taigi, šiame vakarėlyje šalia Putino, Vėsaitės ir Valatkos prie baro parimo ir Bronislovas Lubys – kompanija tarytum nedera prie į solidumą ir pragmatizmą pretenduojančio verslo sunkiasvorio įvaizdžio. Kaip čia dabar? Kas lėmė tokį saloninių preferencijų pasikeitimą?

Jei padarysim prielaidą, kad vasaros pradžioje „Achemos“ prezidento entuziazmą už trečiąjį paketą kurstė bloga dujų kaina, tai logiška daryti kitą prielaidą, jog entuziazmas vėsta dėl kainų pagerėjimo. Bene „Achema“ bus sulaukusi lengvatinio paketo mainais už trečiojo paketo ir branduolinių ambicijų numarinimą? Ir kiek su tokia, sakysim, „judria“ pozicija energetikos klausimais susiję naujausi pasvarstymai balsu apie galimybę pirkti iš „PKN Orleno“ „Mažeikių naftą“?

Neramu, kad Lubio „kaip visada“ gali reikšti, kad vienadieniai interesai atima ryžtą ilgalaikiams ir negrįžtamiems sprendimams, kad grįžta mąstymas, jog šviesi ilgalaikė perspektyva – gerai, bet šviesi šiandiena - dar geriau, o kas bus rytoj – matysim rytoj.

Strategiškai mąstant, reikia siekti, kad pigios dujos būtų pigios ne tik šiandien ir rytoj, bet ir tolimoj ateity. Bėda tik, kad jei nori pigių dujų tolimoje ateityje, reikia iškęsti trumpąją perspektyvą, kai monopolininkas griebiasi įprastų rytietiško „marketingo“ operacijų: gerų kainų pažadų sumišai su šantažu ir grasinimais „užsukti“ deguonį. Dar vasarą Bronislovas Lubys buvo pasiruošęs iškentėti trumpalaikę perspektyvą, dabar regis nebe.

Virgis Valentinavičius yra premjero Andriaus Kubiliaus patarėjas, komentaras yra jo asmeninė nuomonė.