Vitas Lendraitis. Idėja Lietuvai. Vieta Antano Smetonos kapui – Kaune

Dar jaunystėje A. Smetona aktyviai puoselėjo lietuvybę, už tai buvo pašalintas iš gimnazijos, patyrė carinės Rusijos režimo represijas. A. Smetona dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje, buvo išrinktas Lietuvos tarybos pirmininku, pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, o 1919 m. balandį tapo pirmuoju Lietuvos prezidentu. A. Smetona vadovavo Lietuvai itin sunkiu metu, kai jaunai valstybei teko nuolat kovoti dėl išlikimo.

Nors dėl 1926 m. perversmo ir po jo sekusio autoritarinio valdymo A. Smetona sulaukia prieštaringų vertinimų, tačiau šie faktai, kaip ir prezidentavimo metais padarytos klaidos, nepaneigia A. Smetonos nuopelnų Lietuvos valstybingumui. Būtent tarpukario Lietuvoje, kurios viena ryškiausių asmenybių buvo A. Smetona, buvo padėti Lietuvos kultūros, mokslo, diplomatijos, ekonomikos, verslo pamatai. Nors A. Smetonos režimas laikomas nedemokratišku, tačiau jo valdymo metais šalyje klestėjo kultūra, filosofija, buvo gerbiamos tautinės ir religinės mažumos, šalis sparčiai judėjo išsivysčiusių valstybių link.

A. Smetonos valdyme nebuvo rasizmo, antisemitizmo apraiškų. Dar daugiau – 1934 m. Lietuvoje įvyko pirmieji hitlerininkų teismai. 1939 m. nacistinė Vokietija kvietė Lietuvą suvienyti jėgas ir kartu pulti Lenkiją ir taip pradėti II-ąjį Pasaulinį karą, bet A. Smetona šio pasiūlymo atsisakė. Todėl netgi galima teigti, kad A. Smetona apsaugojo Lietuvą nuo nacizmo.

A. Smetonos kritikai taip pat akcentuoja jo vykdytą klaidingą užsienio politiką, taip pat pasitraukimą į Vakarus. Tačiau nereikia pamiršti, kad tuometinė Lietuva buvo nepalyginamai sudėtingesnėje geopolitinėje padėtyje nei šiais laikais, o tolesnių įvykių (II-ojo Pasaulinio karo, Lietuvos okupacijos) masto ir trukmės negalėjo numatyti ne tik A. Smetona, bet ir kiti tarpukario Lietuvos politikai. Negalima ignoruoti ir to, kad netgi pasitraukęs į JAV A. Smetona aktyviai dalyvavo visuomeninėje bei politinėje veikloje, viešose kalbose primindavo apie sovietų įvykdytą Lietuvos aneksiją. Tad kaltinti pirmąjį prezidentą valstybės išdavyste būtų neteisinga.

Be to, gyvendami XXI a. Lietuvoje negalime A. Smetonos asmeniui taikyti šiuolaikinių vertybinių demokratijos standartų bei retrospekyviai vertinti sudėtingus XX a. vidurio geopolitinius sprendimus. Juk JAV valstybės Tėvai įkūrėjai, rašydami JAV Konstituciją XVIII a. pabaigoje, nepanaikino vergijos, o moterims balsavimo teisė JAV buvo suteikta tik 1920 m. (praėjus 144 m. nuo JAV Nepriklausomybės deklaracijos). Bet, regis, šiuolaikiniai amerikiečiai nesiruošia T. Jeffersono ar A. Hamiltono ištrinti iš JAV dolerių banknotų?

Per 22 tarpukario Lietuvos gyvavimo metus užaugo nauja patriotiškų Lietuvos piliečių karta. Daugelis jų tapo partizanais ir stojo į kovą su nepalyginamai didesne bei geriau ginkluota sovietų kariuomene, o vėlesniais sovietiniais metais aktyviai veikė lietuvių disidentai. Būtent jų veikla, taip pat iš kartos į kartą perduodami tarpukario Lietuvoje gyvenusių žmonių prisiminimai apie laisvą Lietuvą neleido sovietiniam režimui ir jo pakalikams morališkai pavergti lietuvių tautos. Jei ne 22 tarpukario metai, kurių didžiąją dalį Lietuvai vadovavo A. Smetona, vargu, ar po 50 okupacijos metų lietuvių tauta būtų sugebėjusi pirmoji iš visų sovietinių respublikų atkurti Nepriklausomybę ir tvirtai žengti vakarietišku keliu. Veikiau būtų panašioje situacijoje kaip šiandieninė Baltarusija. Ne veltui vyresnioji lietuvių karta šviesų tarpukario dvidešimtmetį vadina „Smetonos Lietuva“.

1944 m. žuvęs A. Smetona buvo palaidotas Klivlende (JAV), o vėliau jo palaikai buvo perkelti į Klivlendo priemiestyje įsikūrusias „All Souls“ kapines. Kitų iškilių asmenybių, tokių kaip prezidentas Kazys Grinius ar kariuomenės vadas generolas Stasys Raštiklis, palaikai iš JAV buvo perkelti į Lietuvą ir perlaidoti jų tėvynėje.

Atsižvelgiant į A. Smetonos nuopelnus Lietuvos valstybingumui, esu įsitikinęs, kad pritarus giminėms prezidento palaikai turėtų būti grąžinti į tėvynę ir palaidoti paminklinės Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos, kurios kertinį akmenį 1934 m. padėjo pats prezidentas A. Smetona, kriptoje. Prezidento palaikų perkėlimas ir pagerbimas Tėvynėje primintų ateities kartoms šiuos A. Smetonos žodžius, ištartus šventinant paminklinę Kristaus Prisikėlimo bažnyčią: „Lietuvių priespaudos ir nelaisvės neregėjusi jaunoji karta teatsimena, jog laisvėje augti – tai nuolat budėti jos sargyboje“.