Dešimtmečiais didžiausias motorinių transporto priemonių srautas senojoje Kauno dalyje tenka Karaliaus Mindaugo krantinei, Birštono, Šv. Gertrūdos gatvėms ir Šauklių gatvės žiedui iki senojo Vilijampolės tilto (nuo 2008 m. Petro Vileišio tilto) bei Jonavos gatvės. Didžiuliai automobilių srautai nei puošia dviejų upių santakoje įsikūrusią miesto dalį, nei gerina ekologinę jos būklę.
Žmonės, be abejo, turi būti mobilūs, tačiau, tiek dėl savo sveikatos, tiek dėl švarios aplinkos, laiką, praleidžiamą transporto srautuose, derėtų trumpinti. Dėl to būtina grįžti prie idėjos eismą minėtose gatvėse nukreipti po žeme, o senamiesčio šiaurės rytų pusės ir istorinės Prezidentūros prieigas perleisti pėstiesiems ir dviratininkams.
Praėjusių metų pabaigoje buvo patvirtintas darnaus judumo mieste planas, kurį privalės vykdyti esami ir būsimi miesto politikai. Planą rengusiems šios valdžios samdytiems konsultantams be kita ko pasiūliau apsvarstyti ir tunelio Kauno senamiestyje idėją. Deja, pasiūlymas, panašu, nebuvo net išgirstas. Plano rengėjai pasirinko lengviausią kelią – nekreipti dėmesio į mano pasiūlymą, nesivargindami jo net kritikuoti.
Anglies emisijas generuojančių srautų suvaldymas Kauno senamiestyje leistų urbanistams siūlyti sprendinius, ilginančius šioje miesto dalyje gyventojų praleidžiamą laiką, taip pat lengvinančius patekimą į Nemuno saloje šiuo metu plėtojamus traukos centrus. Tunelio dėka mažėtų pastatų išorės priežiūros kaštai, naudas pajustų senamiestyje veikiantys verslai, kultūros ir švietimo įstaigos.
Atrodytų, kad visi pliusai – akivaizdūs. Deja, megalomaniškas vizijas puoselėjančiai dabartinei miesto valdžiai nemielas gyvenamosios aplinkos tausojimas. Antai, ignoruojant taršos klausimus, prieš pusmetį buvo paskelbta, kad naujasis tiltas per Nemuną bus statomas prie pat Nemuno ir Neries santakos, nors tu ką. Šio tilto generuojama tarša, beje, būtų ne vien fizinė, bet ir vaizdinė: didžiulis infrastruktūros objektas atimtų galimybę grožėtis istorine Kauno senamiesčio panorama nuo Marvelės.
Įdomu, kad transporto srauto tarp Karaliaus Mindaugo krantinės ir senojo Vilijampolės tilto perorganizavimas turi ir gilesnes istorines prielaidas. Pirmą kartą tokį tunelį mieste buvo svarstoma statyti prieš devynis dešimtmečius, o po pusamžio vėl buvo prie jos sugrįžta. Po Kovo 11-osios taip pat diskutuota apie protingesnį minėtos viešosios edrvės panaudojimą.
Legendinio Kauno burmistro Jono Vileišio vadovavimo miestui metu (1921–1931) tunelis buvo ne tik aptartas, bet 1931 m. ir suprojektuotas; taip pat atlikti bandomieji grunto gręžiniai, numatyta detali tunelio sąmata. Tarpukario Lietuvos XV ministrų kabinete buvo nuspręsta, kad būtent toks tunelis – geriausias sprendimas Kauno centrui.
1988 m. vasario 6 d. architektas ir kolekcininkas Algimantas Miškinis (1926–2015) savaitraštyje „Literatūra ir menas“ viešai prakalbo apie transporto srauto Kauno Senamiestyje nukreipimą po žeme. Simboliška, kad prieškario idėja buvo atgaivinta vos penkios dienos prieš Ronaldui Reaganui (1911–2004) išsakant viešą palaikymą Vasario 16-ajai, įsiutinusį ir išgąsdinusį okupacinę sovietinę valdžią.
2022 m. Kaunui yra svarbūs ne tik kaip „Kaunas Europos kultūros sostinė“ metai. Ne mažiau svarbu, kad jie yra burmistro J. Vileišio 150-ųjų gimimo metinių metai. Matyt dabartinė miesto valdžia mano, kad tokio lygio asmenybei, kaip J. Vileišis, įamžinti pakaks Rotušės aikštėje jau stovinčio paminklo ir kokio nors memorialinio medalio. Siūlydamas į darnaus judumo planą įtraukti tunelį, raginu deramai pagerbti J. Vileišio atminimą. Šios transporto arterijos paslėpimas po žeme būtų vertesnis istorinės atminties įamžinimas viešoje erdvėje. Tik panašu, kad ir miestelėnams, ir ponui Burmistrui tokios dovanos teks palaukti. Bent jau kol kas.