Nepaisant dešimtmečių sėkmingo Europos Sąjungos (ES) fondų įsisavinimo, kasmet augančių biudžeto pajamų, visos armijos žmonių gerove besirūpinančių valdininkų, gausybės įgyvendintų projektų, projektėlių bei programų, Lietuva vis dar užtikrintai ir „išdidžiai“ žengia Europos priekyje, nešdama skurdo vėliavą, ant kurios pigiais dažais užtepliotas skaičius „560 tūkstančių“. Būtent tiek tautiečių gyvena žemiau skurdo ribos. Beveik dvidešimt procentų šalies gyventojų skursta, o tie, kurių pajamos šiek tiek viršija skurdo rodiklio ribą, taip pat negali labai džiaugtis: užsisukę paskolų, įmokų, mokesčių, kylančių kainų verpete, jie neturi net kada įkvėpti oraus gyvenimo gurkšnio.

Žinoma, vien konstatuodami faktą, problemos neišspręsime. Juolab, kad nėra ir vilties, jog ši valdančioji dauguma sugebės atsitraukti nuo antraeilių klausimų sprendimų ir pradės iš esmės spręsti tai, kas išties svarbu. Nesvarbu, kiek apie tai bus kalbama ar rašoma. Kiek kartų opozicijoje esantys politikai siūlė naikinti arba bent jau sumažinti PVM būtiniausioms prekėms? Ir ką? Ir nieko, balsas tyruose... Buhalteriai valdžioje žmonių problemoms – kaip ir tikėtasi – liko abejingi. Panašu, kad per tuos kelerius metus (kol Seime ir Vyriausybėje šeimininkaus dabartiniai valdantieji) matysime dar didesnę emigracijos bangą ir dar labiau augančius skurdo rodiklius – pasaulinė energetikos krizė ir mūsų valdžios nemokšiškumas optimizmo nekelia.

Vis tik, net ir esant tokiai sudėtingai situacijai, neturėtume pamiršti, kad be toli nuo mūsų esančio, kosminėse vizijose paskendusio Seimo ar kabinetuose užsidariusių Vyriausybės klerkų dar yra vietos savivaldybės. Ir ten dirbantys politikai bei tarnautojai paprastai mato daugiau, supranta giliau ir užjaučia labiau. Nes yra arčiau žmonių. Būtent todėl reikia kuo platesnio gyventojų įsitraukimo į dialogą su savo miesto ar rajono valdžia. Paprastesnis ir gerokai efektyvesnis bendradarbiavimas su vietos politikais ir administracija vyksta per nevyriausybines organizacijas, kurios veikia visoje Lietuvoje. Aktyvūs ir organizuoti piliečiai gali daryti realią įtaką priimamiems sprendimas, nes vietos savivalda, būdama tampriau susijusi su vietos bendruomene, labiau atsižvelgia į jos lūkesčius ir poreikius.

Savivaldybės skurdo mažinimo srityje turi nemažai galių: jos organizuoja socialines paslaugas, vykdo užimtumo didinimo programas, skirsto socialinę piniginę paramą. Kiekviena savivaldybė, atsižvelgdama į poreikius ir galimybes, gali reikšmingai prisidėti prie socialinės nelygybės mažinimo. Ir ne vien tik „gesindama gaisrus“, tai yra, skirstydama pašalpas ar kompensuodama socialinio būsto nuomą, bet ir vykdydama ilgalaikę strategiją: kurdama palankią aplinką investicijoms (Marijampolės, Jonavos rajono savivaldybių pavyzdžiai), finansuodama profesinio mokymo, perkvalifikavimo ir kvalifikacijos kėlimo programas.

Savivaldybės turi pasirūpinti ir nepasiturinčiose šeimose augančių vaikų užimtumu. Galimybė nemokamai lankyti sporto, meno, technologijų būrelius daugeliui vaikų ir paauglių tikrai padės atrasti gyvenimo kelią, atskleisti gebėjimus ir talentus, kurie galbūt nulems šviesesnę ateitį.

Neabejoju, kad kova su skurdu, infliacija ir kitos skaudžios temos taps artėjančių savivaldos rinkimų ašimi, tačiau klaidinga manyti, kad politikai ims ir vieni patys išspręs visas problemas. Net ir pačių geriausių idėjų neįmanoma įgyvendinti be glaudžios sąveikos su visuomene, dialogas turi vykti nuolat, bendruomenė privalo spausti politikus, kad šie ne tik nepamirštų rinkiminių pažadų, bet ir lanksčiai reaguotų į besikeičiančią situaciją, kartu su žmonėmis ieškotų geriausių išeičių.