Virginijus Sinkevičius. Europiečio metamorfozė

Po pirmųjų karo mėnesių girdėjau daug nerimo, kad žmonės pavargs nuo naujienų, kad Ukraina, kad karas, visos žmogiškosios tragedijos atsidurs antrame plane. Net jei nuo naujienų srauto ir galima pavargti, kainų šuoliai elektros sąskaitose ar prekybos centruose gali momentiškai tapti opesni, tačiau žymint jau metus besitęsiančią ypatingai nužmogėjusią Rusijos invaziją kartais pagalvoju, kad yra lygiai priešingai - daugeliui vis dar sunku įsisąmoninti įvykusios tragedijos mastą ir pasekmes.

Europą labiau judina desperacija nei viltis. Ilgą laiką gyvenus taip tarytum taika ir stabilumas atėjo amžiams, šiandien dažnam tenka tarsi persiplėšti pusiau. Viena dalis nenori paleisti tos komfortiškos saugumo iliuzijos, nenori pripažinti realybės, kuri beldžiasi sirenų gausmu. Tuo tarpu kita dalis supranta, kad tai nėra laikinas reiškinys - santykių su Rusija ir pagalbos Ukrainai klausimai niekur nedings net ir pasibaigus karui. Tas matyti ir mūsų apklausose. Mes jau turbūt beveik pamiršom, kad vos prieš metus pagrindinė Europos ir Lietuvos tema buvo COVID19 pandemija, jos valdymas ir padariniai šalių ekonomikoms. Tuo tarpu šiandien maždaug 3 iš 4 europiečių sutinka, kad Ukrainai reikia suteikti dar daugiau finansinės paramos, o Rusijai - įvesti sankcijų.

Vos prieš metus Europos energetinė nepriklausomybė egzistavo labiau idėjų, nei politikos pavidalu. Šiandien net 84% europiečių mano, kad būtina žaboti priklausomybę nuo Rusijos, 82% mano, jog ES narėms būtina vienytis ir į energijos tiekimą žiūrėti kaip į kolektyvinį interesą. Žaliąją politiką kaip sprendimą esamoms problemoms mato daugiau nei 80% apklaustųjų europiečių.

Vos prieš metus, ypatingai senojoje Europoje, kur tikėjimas laisvo žmogaus sąmoningumu yra aukštesnis nei bet kur kitur pasaulyje, politikui tik išdrįsus prabilti apie menkiausią intervenciją į žiniasklaidą, jo karjera būtų akimirksniu pasibaigus. Tuo tarpu šiandien 2 iš 3 europiečių tiki, jog Rusija nuėjo taip toli, kad jos dezinformacijos imperiją būtina drausti visais pavidalais.

Vos prieš metus, idėja, kad Europos Sąjunga tieks ginklus kitoms valstybėms, skambėjo kaip fantastika. Geriausiu atveju - kaip didžiausių Europos integracijos ir vienybės entuziastų idealizmas. Šiandien tai jau ne tik populiari idėja, tai yra Europos Sąjungos realybė. Rusija tikėjosi suskaldyti Europą, tačiau suskaldė tik visą ES egzistavimo laikotarpį galiojųsį tabu - ES nefinansuos karo. 3,6 milijardo eurų iš ES taikos priemonės nukeliavo Ukrainai. 12 milijardų, jei pridėsime ir ES narių atskirai teiktą finansinę paramą. Visa ji - karinei ginkluotei įsigyti.

Niekas nebūtų drįsęs įsivaizduoti, kad ES taip pasikeis per metus. Juolab, nors daugelis europiečių ir labai tiki Europos Sąjunga, neretai tas tikėjimas suveikia kaip dviašmenis kardas: lūkesčiai Europos Sąjungai dažnai prasilenkia su ES galimybėmis.

Pavyzdžiui, 2022 metams ES biudžete buvo numatytaskirti arti 170 mlrd. eurų lėšų. Gali skambėti įspūdingai, tačiau viso ES bloko kontekste - tai juokingai menka suma. Ir vis tik per metus, skaičiuojant visą ES teikiamą pagalbą bendrai, Ukrainai sugebėjome sutelkti apie 67 mlrd. eurų paramos. Tai dar vienas neginčijamas politinės valios įrodymas. Ir tai dar toli gražu ne pabaiga. Panašią politinę valią galima atrasti turbūt visuose įmanomuose politiniuose ir pilietiniuose lygiuose. Įspūdinga yra ir Lietuvos žmonių telkiama parama, ir visos mūsų viešosios erdvės susitelkim

Ir vis tik - karas tęsiasi jau metus. Manau mus varo į priekį ne tiek viltis, kiek desperacija. Ir tai nėra blogai. Netgi priešingai - linkiu mums visiems dar daugiau desperacijos. Desperacijos, kuri it botagu talžo mums per nugaras, stumdama vis labiau į priekį. Desperacijos, kuri verčia mus keisti, priimti realybę, adaptuotis. Kol viską pakeisime ir patys pasikeisime tiek, kad nebereikės skaičiuoti karo dienų.