Išaugęs nedarbas kelia daugybę problemų, pradedant pajamų nelygybe, didėjančiu skurdu, žmogaus socialine izoliacija, prastėjančiu klimatu šeimose, dėl savivertės praradimo prastėjančia sveikata ir baigiant milžiniškomis valstybės išlaidomis. Nedarbas skatina ne tik socialinę atskirtį, psichologines problemas, bet ir neprisideda prie Gerovės valstybės kūrimo proceso.
Manau, kad atėjo laikas pereiti prie aktyvios ir integruotos darbo rinkos politikos, kurią įgyvendinus, tik išsilavinę, tam tikrą kvalifikaciją įgiję, kūrybingi ir ateitimi pasitikintys žmonės galės kurti produktyvios ir inovatyvios ekonomikos pamatus ir spręsti esmines užimtumo ir nedarbo problemas.
Akivaizdu, kad trūksta sisteminio matymo, niekas neanalizuoja, kuris variantas, kovojant su nedarbu, yra geriausias. Valstybė padarė ne viską, kas buvo įmanoma, ir dabar pats laikas ryžtis pokyčiams. Jau išryškėjo senjorų diskriminavimo elementai darbo rinkoje – nejaugi dabar žmogui belieka braškių laukas Norvegijoje?
Jaunas žmogus irgi patenka į diskriminacijos pančius dėl amžiaus cenzo, o kartais, kaip jau buvę atvejų, kvalifikuotas šalies pilietis, perkopęs 50-ties metų amžiaus ribą, nepriimamas net į nekvalifikuotą darbą... Dėl pernelyg gero CV.
Manau, kad šalyje susidariusi situacija, kai darbingo amžiaus šalies piliečiai, ieškodami darbo, susiduria su diskriminacija dėl amžiaus, yra netoleruotina ir turi būti skubiai sprendžiama.
Visuotinis įdarbinimas nėra utopija ir nuo šios idėjos nedvelkia naftalinu, jei ją valstybė išnaudotų, sprendžiant nedarbo problemas, o kartu įtrauktų ir verslą.
Pandemija pasėjo tokį nepasitikėjimą rytojumi, kad didelė dalis dirbančiųjų ir darbdavių su nerimu laukia rudens – ne tik dėl galimos antros viruso bangos. Kol kas inertiškai riedantis darbo rinkos traukinys, kurio priekyje – eksporto garvežys, rudenį gali sulėtėti iki tiek, kad žiemą pasitiksime su kur kas didesniais nedarbo rodikliais nei šiandien.
Sezoninis darbas ir vasaros ypatumai dabar mums suteikia tokią malonią regimybę, kad pandemijos poveikis – jau už mūsų nugarų, ir kas galėjo nutikti blogiausia, jau nutiko. Vyriausybės į kairę ir dešinę barstomi paskolinti milijardai labiau nukreipti į didįjį metų įvykį – rinkimus, o ne pasiruošimą giliai recesijai. Todėl nedarbo šuoliui reikia ruoštis jau nuo šiandien.
Tikrai nenoriu gąsdinti savo prognozėmis, bet siūlau konkrečius veiksmus, kurie galėtų iš esmės pakeisti darbo rinkos struktūrą ir spręstų nedarbo problemą tiek, kad net ir jo padidėjimas nesukurtų naujo pavojaus valstybės ekonominiam stabilumui.
Pradėkime nuo medžio, kuris gali atnešti daug vaisių, šaknų. Aš siūlau prioritetą skirti socialinės ekonomikos verslo plėtrai, skatinti įvairius verslo modelius, įskaitant kooperatyvus, darbuotojų nuosavybės formas, daugelio suinteresuotų šalių nuosavybės teisių modelius, įvairius fondus ir kitas formas, kad būtų galima kurti įvairesnę ekonominio verslo struktūrą bei teisingesnį pajamų ir turto paskirstymą.
Šiam tikslui pasiekti, būtina užtikrinti viešųjų finansinių struktūrų efektyvų valdymą.
Valstybei reikia susitarimo su verslu. Paimkime pavyzdį. Kauno rajone dabar yra apie 4500 bedarbių ir 3200 veikiančių įmonių. O jei valstybė apmokėtų verslui už kiekvieną papildomai sukurtą darbo vietą bandomuoju laikotarpiu? Taip, liktų bedarbiais ne visi, bet tai būtų paskata darbdaviams naudotis valstybės pagalba, o bedarbiams – galimybė rasti darbą.
O dabar pagalvokime – jei tai skatintų valstybė? Tikrai nereiktų milijonų išmokoms, pakaktų kai kurių mokestinių lengvatų. Ne tik skatintų, bet ir pati tuo užsiimtų. Tai ir yra visuotinio užimtumo siekiamybė.
Žinoma, nulinis nedarbas yra utopija net ir turtingiausiose pasaulio valstybėse, tačiau kai nedarbas yra stabilus ir kontroliuojamas, bet kokia krizė yra ne tokia baisi, o spėlionės dėl ateities ne tokios šiurpios.
Taigi būtina kuo daugiau žmonių, kurie kurtų pridėtinę vertę, įdarbinti, skatinti juos nevengti rizikos, imtis asmeninės iniciatyvos, skatinti savo verslo kūrimą.
Manau, kad šios problemos sprendimui reikalingas sisteminis požiūris ir gilesnė analizė, kas yra nuveikta, kas trukdo problemos sprendimui ir kokiomis efektyviomis priemonėmis situaciją galime pagerinti.
Valstybė lėšas turi skirti ne pravalgymui, o vertės kūrimui. Valstybė turi remti tik tuos, kurie negali savimi pasirūpinti dėl negalios ir kitų sveikatos sutrikimų bei tuos, kuriems nesuteikiamos jokios galimybės integruotis į darbo rinką.
JAV pandemija pirmiausia smogė į darbo rinką – milijonai bedarbių pasklido gatvėse. Dabar matome, į ką visa tai pavirto, rasizmo žiežirbai patekus į rusenantį įsitempusios visuomenės laužą.
Taigi valstybinis sektorius čia taip pat turėtų įsitraukti, nes galimybių kovoti su nedarbu yra apstu. Klystama, kai krizės metu puolama mažinti valstybinio sektoriaus darbuotojų skaičių. Juk tai lemia, kad Lietuvoje atleidžiami slaugytojai, mokytojai ir žmonės vėl pasirenka emigraciją, nepaisant augančio vidutinio atlyginimo Lietuvoje.
Paradoksas, bet Lietuvai trūksta slaugytojų darbui sunkių pacientų namuose, lopšelių-darželių auklėtojų. Pagaliau, visuotinis užimtumas spręstų šiandien ko gero didžiausią problemą – socialinę nelygybę, dėl ko į Lietuvą baksnoja Europos Komisija, tarptautinės organizacijos, analitikai.
Daugybės naujų žmonių reikia švietimo, jaunimo užimtumo ir sveikatos apsaugos srityse – ir būtent čia valstybė gali tapti ta sėkmės paslaptimi, kai skatinamas visuotinis užimtumas. Tai gali tapti valstybės prioritetu.
Sakote, ne visi tinka darbo rinkai? Bet valstybės finansų politika turi būti orientuota į perkvalifikavimą ir apmokymus, o po to – įdarbinimas valstybinėje sferoje. Valstybė turi tapti pavyzdžiu visuotinio įdarbinimo projekte – ir privatus sektorius, pajutęs palaikymą, tikrai perims geriausią praktiką. Tereikia tik lengvo stumtelėjimo, politinės valios – ir visuotinis užimtumas nebus toks utopinis išmislas.