Pernai, jubiliejiniais Lietuvai metais, minėjome ir moterų emancipacijai itin reikšmingas datas: lapkričio mėnesį sukako 100 metų, kai moterims buvo suteikta balsavimo teisė, o gruodžio 1-ąją Seime paminėtas Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo priėmimo dvidešimtmetis. Ta proga į Seimą susirinkusios šio įstatymo bendraautorės prisiminė, kaip buvo sudėtinga įtikinti kolegas vyrus, kad toks dokumentas Lietuvai reikalingas, ir kokia didelė pergalė pasiekta, kai pagaliau buvo priimtas įstatymas, draudžiantis bet kokią diskriminaciją dėl asmens lyties.
Praėjus dvidešimčiai metų tenka konstatuoti, kad diskriminacija dėl lyties viešajame gyvenime nominaliai draudžiama, tačiau realybėje moterys vis dar susiduria su akivaizdžiais ir užslėptais sunkumais, siekdamos karjeros aukštumų ir vienodo atlygio už tą patį darbą bei tas pačias pareigas, lygesnio pasidalijimo pareigomis šeimoje ar tiesiog pagarbaus požiūrio į jų veiklą ir adekvataus įvertinimo.
Devintojo dešimtmečio pabaigoje siekis tapti Europos Sąjungos nare vertė mus pasitempti įvairiose srityse. Šiandien Lietuvoje, kaip ir kaimyninėse Centrinės Europos valstybėse, pastebimas regresas: puolimas prieš moterų teises ir gana atvira patriarchalinių idealų propaganda.
Šiandien moterys patiria diskriminaciją, kuri dažnai slepiasi už skambių komplimentų, už nerašytų draudimų mergaitėms į mokyklą neštis „nemergaitiškų“ spalvų kuprines, už „draugiškų“ patarimų nesiimti pernelyg sudėtingų temų, už šou verslo pavyzdžių, kurie bruka moteriškumo etaloną – silikoninę vyrų medžiotoją, už „tikrojo moteriškumo“ kursų, už aukos, patiriančios smurtą artimoje aplinkoje, kaltinimų ir už daugelio kitų dalykų.
Ta pati tendencija matoma ir Seime – susidaro įspūdis, kad lyčių lygybė politiškai tebetraktuojama kaip neaktuali problema. Matyt dėl šios priežasties lyčių lygybės užtikrinimas nepatenka į valdančiųjų (dažniausiai vyrų) darbotvarkes.
Šią tendenciją puikiai iliustruoja požiūris į Europos Tarybos konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo, kitaip dar vadinamą Stambulo konvencija. Lietuva šią konvenciją pasirašė dar 2013 metais, tačiau jos ratifikavimas vis nukeliamas į ateitį. Norisi tikėti, kad Seimo pirmininko pavaduotojos Rimos Baškienės pažadas įtraukti konvencijos svarstymą į Seimo pavasario sesiją bus išpildytas.
Nesigilinant į sąmokslo teorijas, kuriomis konvencijos oponentai apipynė joje vartojamą „lyties“ sampratą, kitas, kur kas racionalesnis Konvencijos ratifikavimo priešininkų dažnai pateikiamas argumentas – teigimas, kad nebėra būtinybės keisti mūsų teisinę sistemą.
Šis argumentas neatlaiko kritikos, nes Konvencijos ratifikavimas pasitarnautų trijose itin svarbiose srityse ir duotų postūmį: 1) visuomenės suvokimui, kad smurtas prieš moterį nėra atsitiktinis, jis sąlygotas menkinančio požiūrio į moteris ir mergaites. Konvencijos principai padėtų aktyviai keisti patriarchalinį stereotipą, kad vyras yra šeimos galva su visomis jam priskiriamomis „privilegijomis“ moterų ir vaikų atžvilgiu; 2) sprendžiant pagalbos smurto aukoms klausimus, vadovautis geriausiais ir pažangiausiais pavyzdžiais tokiose srityse kaip kvalifikuotos psichologinės pagalbos suteikimas, specializuotos pagalbos centrų tinklas, finansinis atlyginimas smurtą patyrusioms aukoms ir t. t. 3) supratimui, kad smurtas (fizinis, emocinis, psichologinis) prieš moteris ir mergaites yra netoleruotinas ir baustinas.
Pirma. Žemesnis moterų uždarbis, iš dalies sąlygotas ilgų vaiko priežiūros atostogų, vėliau ženkliai padidina skurdo feminizavimą.
Antra. Ekonominis moterų savarankiškumas – vienas iš faktorių, mažinančių smurto artimoje aplinkoje riziką. Finansiškai stabili moters padėtis yra pakankamai stiprus priešnuodis smurtautojo kėslams.
Trečia. Moksliniais tyrimais įrodyta, jog aktyvesnis vyrų įsitraukimas į vaikų auginimo procesą yra naudingas tiek vaikams, tiek tėčiams. Akivaizdu, kad nuolatinė vyrų pagalba buityje, moters profesinių aspiracijų suvokimas ir jų palaikymas yra esminiai faktoriai, siekiant užtikrinti abiejų tėvų/partnerių profesinę karjerą ir finansinę padėtį.
Ko trūksta šiandien?
Visų pirma, trūksta suvokimo, kad lygių moterų ir vyrų teisių užtikrinimas yra naudingas visuomenei, kiekvienam jos nariui ir šeimai.
Trūksta pažangių įstatymų, apsaugančių moteris nuo diskriminavimo ir smurto, kuriuos jos patiria neproporcingai dažniau tik todėl, kad yra moterys, t. y. dėl savo lyties.
Trūksta kokybiškų ir prieinamų socialinių paslaugų šeimai: pagalbos auginant vaikus, rūpinantis senyvo amžiaus giminaičiais ir kt.
Svarbu pabrėžti, kad lyčių lygybės principą privalu taikyti visur: tiek viešajame gyvenime, tiek šeimoje. Tai padėtų suvokti, kad neapmokamas moters darbas namų ūkyje yra atgyvenusi patriarchalinė tradicija, kurią turi pakeisti lygiavertis darbų pasidalijimas šeimoje.
Sprendžiant šiuos klausimus, svarbi politinė valia ir visuomenės švietimas. Apčiuopiami pokyčiai lyčių lygybės srityje neįmanomi be politinės lyderystės. Tradiciškai „moteriškų“ temų imasi moterys politikės, kurių procentas parlamente svyruoja apie 20 proc. Didžiulis ir neišnaudotas resursas yra didesnis vyrų politikų įsitraukimas ir drąsesnis jų kalbėjimas lyčių lygybės ir moterų teisių temomis. Deja, įsibėgėjant rinkimų kampanijoms, nuolat girdime užuominas, kad būtent moterys privalo „įsipaišyti“ į joms brėžiamus stereotipinius vaidmenis.
Ironiška, kad vis didesnė Lietuvos moterų dalis lanksčiai keičiasi, orientuodamasi į modernėjantį pasaulį, o vyrai neretai lieka „įstrigę“ savo stereotipiniuose patriarchaliniuose vaidmenyse.