Kalbu ne tik apie „virtualias bangas“ keliančią gerovės valstybę, kurią, beje, atrodo, kiekvienas įsivaizduojame labai skirtingai. Nerimą kelia tai, kad užmojį kurti tvarią, ilgalaikę, galimybėmis ir solidarumu paremtą valstybės vystymosi perspektyvą vis dažniau nukonkuruoja pavojingai supaprastintas požiūris į gerovę: padidinsime mokesčius, tada perdalinsime arba dar paprasčiau: iš vienų paimsime, kitiems atiduosime – ir visiems bus gera.
Tačiau ar tikrai kelias į geresnį gyvenimą Lietuvoje, gerovės valstybę grįstas tik didesniu padalijimu?
Taip, skurdas ir didėjanti pajamų nelygybė Lietuvoje yra akivaizdūs, todėl šios problemos spręstinos neatidėliojant. Vis dėlto, man kelia didelių abejonių, ar iš didesnių mokesčių gerovę planuojanti statyti valstybė yra efektyviausias ir geriausias tokios statybos rangovas.
Pripažinkime – ekonominis Lietuvos piliečių pasitikėjimo savo valstybe pamatas vis dar silpnokas. Tą įrodo net ir ekonomikos pakilimo fazėje nusidriekęs nemenkas ekonominis šešėlis. Vieno žymiausių šešėlinės ekonomikos tyrėjų austrų profesoriaus Friedricho Schneiderio skaičiavimais, šešėlis Europos Sąjungos šalyse vidutiniškai sudaro 16 proc. bendrojo vidaus produkto, Lietuvoje – apie 22 proc. Tai reiškia, kad šiuo metu šešėlyje Lietuvoje vis dar gali būti apie 10 milijardų eurų – milžiniška suma, kuri leistų finansuoti net pačius ambicingiausius projektus.
Kai gyventojų pasitikėjimas savo valstybe turi tokią didelę reikšmę šešėlio paplitimui, akivaizdu, kad norint su juo efektyviai kovoti reikia mažinti naštą legaliai veiklai. Deja, šiandien didžioji dauguma valdžios taikomų priemonių yra vis dar orientuotos į tai, kaip geriau identifikuoti ir pagauti pažeidėjus, o priemonių, kurios reguliuotų procesą, mažintų mokesčių naštą – mažuma.
Ko gera, motyvacijos sunkiai užsidirbtais eurais prisidėti prie mūsų bendro reikalo nedidina ir ganėtinai neefektyvus biudžeto išteklių naudojimas bei investicijomis vadinamas elementarus „pinigų įsisavinimas“. O kur vis dar pasitaikantys lėšų iššvaistymo, korupcijos skandalai. Štai Diana Vilytė, iš pareigų besitraukianti Viešųjų pirkimų tarnybos vadovė, be užuolankų sako, kad nuo 5 mlrd. eurų, kuriuos per metus valstybės institucijos išleidžia viešiesiems pirkimams, dėl neskaidrumo prarandama apie 20 proc., tai yra, apie milijardą eurų.
Todėl prieš mechaniškai projektuojant padidinti ir perdalinti biudžetą, visų pirma vertėtų tinkamai išnaudoti jau turimus rezervus: efektyviau panaudoti valstybės turtą, didinti grąžą iš valstybės įmonių, peržiūrėti valstybės investicijų programą. Valstybė, užuot dar giliau lindusi į individualias kišenes, galėtų sąžiningai atlikti savo namų darbus. Kad ir, pavyzdžiui, pritaikydama Estijos patirtį, pabandytų išskaidrinti viešuosius pirkimus (tuos pačius, kurie per metus Lietuvos šešėlį pamaitina milijardu eurų). Pavyzdžiui, Estijoje viešuosius pirkimus vykdo keliasdešimt, Lietuvoje – keli tūkstančiai perkančiųjų organizacijų. Išvadas darykitės patys.
Dar vienas netiesioginis biudžeto pildymo rezervas – mokesčių įstatymų išimtys. Jų patyrę auditoriai Lietuvoje priskaičiuoja apie tūkstantį. Jei bent pusė tokių išimčių pereitų elementarų „kaštų ir naudos“ analizės testą, neabejoju, kad biudžeto kišenės gerokai pasunkėtų. Užkardžius kelią įvairioms mokesčių schemoms ir mokesčių slėpimui, ko gero, pavyktų ne tik padidinti valstybės biudžetą, bet ir galvoti apie esamų mokesčių mažinimą.
Dar svarbiau yra keisti valstybės ir gyventojų požiūrį į mokesčius. Kol kas mokesčiai Lietuvoje vis dar yra „surenkami“ (kaip kokia duoklė), o ne mokami. Mūsų, liberalų, nuomone, mokesčiai turėtų kuo arčiau priartėti prie juos mokančių žmonių, tai yra, norint didinti mokesčių mokėjimo bazę reikia leisti asmenims patiems nukreipti dalį mokesčių į sritis, kurias jie laiko prioritetu, ir taip skatinti gyventojus būti sąmoningais mokesčių mokėtojais.
Į klausimą, kodėl Lietuvos biudžetas yra sąlyginai mažas ir nelabai tinkamas dosniam perskirstymui lyg ir atsakiau: šešėlinė ekonomika, neefektyvus valstybės institucijų darbas, metų metus prastai renkami mokesčiai, ypač PVM, įvairios mokestinės lengvatos. Beje, kol Lietuvoje svarbiausią biudžeto dalį sudaro PVM bei socialinio draudimo įmokos, didžiausia mokestinė našta krinta ant mažiausiai uždirbančių bei vidurinės klasės atstovų.
Vis dėlto, didžiausią nerimą kelia valdantieji, kurie savo tikslų siekia nekreipdami dėmesio nei į prastėjančias ekonomines prognozes, nei į argumentuotas verslo atstovų abejones, nei į atvirus paprastų mokesčių mokėtojų nuogąstavimus. Dabartinė valdžia jau ne kartą parodė, kad geriausiai jai sekasi įvesti vis naujus draudimus ir manipuliuojant žmonių jausmais – baime, nusivylimu, tikėjimu – siekti savo pragmatiškų tikslų.
Tuomet žemažiūris noras gauti papildomų pinigų dalyboms, pasinaudojant skeptišku visuomenės požiūriu į vieną ar kitą verslo rūšį, gali būti pateisinamas. O galimas ilgalaikes neigiamas tokių sprendimų pasekmes srėbs jau kiti. Svarbiausia, kad prieš rinkimus būtų galima ką nors kam nors padalinti. Tuomet net ir lyjant mokesčių lietui bus ne taip sunku save įtikinti, jog esi dosnus Kalėdų senelis. Tada ir pasakos motyvas apie „tuoj tuoj pradėsiančias tekėti pieno upes ar užaugsiančius meduolių kalnus“ ims atrodyti lyg pagrįsto plano dalis.
Politikams nederėtų konkuruoti su tikrovėje neegzistuojančiu, tačiau kasmet savo tikrumą magiškai patvirtinančiu Kalėdų seneliu. Patirtis rodo, kad „nesavanaudiškas“ politikų dosnumas dažnai būna ne pagal kišenę, neretai – net už skolintus arba pačių mokesčių mokėtojų suneštus pinigus.