Nuo pirmųjų dabartinės kadencijos Seimo dienų valdžios tikslas buvo drausti, bausti bei skolintis ir dalinti. Dalinti pasiskolintus pinigus savo rinkėjams visų Lietuvos žmonių sąskaita, mūsų vaikų ir anūkų ateities sąskaita. Todėl, tęsiant šios valdžios tradicijas, šiomis dienomis vėl buvo priimtas sprendimas dėl kaukių nešiojimo, verslo darbo laiko ribojimo ir, kaip jau tapo įprasta, prasidėjo grasinimai baudomis ir kitomis sankcijomis.
Draudimai bukina žmones, atima galimybes mąstyti, priiminėti savarankiškus sprendimus, būti atsakingais už save. Tai yra labai svarbu, nes dėl draudimų tauta degraduoja. Ir šią degradaciją skatina pati valdžia.
Neatmetu tikimybės, kad tai gali būti naudinga valdantiesiems, nes kai valdžia skolinasi, dalina pinigus, tai žmonėms patinka, tačiau į esmines tokios neprotingo išlaidavimo pasekmes mažai kas gilinasi, o statistika rodo, jog 7 proc. iki karantino siekusi bedarbystė dabar sudaro 14 proc., o dirbti nėra kam. Toks yra šios valdžios veikimo mechanizmas ir liūdnas rezultatas.
Tokia sistema neves į gera. Išdalinti pinigai neduos jokios naudos ir nesukurs jokios pridėtines vertės, nes tokios dalybos skirtos tik vegetavimui, pinigai yra pravalgomi, o to rezultatas – beveik 34 proc. Lietuvos žmonių, gyvenančių už skurdo ribos. Tokia situacija tęsiasi 30 metų ir niekas nesikeičia.
Tenka pripažinti, kad šitai valdžiai labai pasisekė, nes ji atėjo ekonominio pakilimo laikotarpiu. Tačiau buvo sugaišti ketveri metai, kuriuos galima buvo išnaudoti šalies ekonomikos stiprinimui ir žmonių gerovės bei pajamų didinimui, bet nieko nebuvo padaryta.
Labiausiai gaila dėl to, kad patys valdžios atstovai, ekonomistai, politologai giriasi, jog Lietuvos ekonomikos nuosmukis yra mažiausias Europoje. Tačiau jie pamiršta paminėti, o ir niekas nesusimąsto apie tai, kad mūsų šalis ir taip yra dugne, tad smukti dar labiau tiesiog nėra kur. Juk negalima mokėti mažesnių atlyginimų ir pensijų, nes jie ir taip yra labai maži.
Žinoma, kritimas būtų dar didesnis, jeigu ekonomikos skylės nebūtų lopomos skolintais pinigais, kurie per išmokas ir viešąjį sektorių pagražino BVP rodiklį. Tačiau toks ekonomikos rodiklis yra fikcija, jis tęsis tik tol, kol galėsime skolintis pinigus. Toks augimas yra butaforija.
Stipri ir auganti ekonomika gali būti tada, kai šalies pensininkai galės pasakyti „ačiū valdžiai už tai, jog gaunu pakankamai pinigų, kad galėčiau oriai gyventi“. Tačiau Lietuvos pensininkai taip pasakyti negali ir vos suduria galą su galu. Šios problemos yra labai rimtos ir, deja, sunkūs laikai sugrįžta, o valdžia vėl demonstruoja savo nekompetenciją.
Turime suprasti, kad anksčiau ar vėliau ateis laikas grąžinti pasiskolintus pinigus. Juk valstybė – kaip šeima. Pabandykite įsivaizduoti, kad gyvendami šeimoje, ateitumėte į banką pasiskolinti pinigų būstui, automobiliui, poilsiui, tačiau su banku sutartumėte, kad pinigus už jus grąžins jūsų vaikai. Ar taip darytumėte? Aš manau ne, jūs pasistengtumėte, kad jūsų vaikai ateityje turėtų kuo mažiau rūpesčių dėl jūsų sprendimų. Bet valstybė būtent taip šiandien organizuoja savo gyvenimą.
Tai yra atsakymas, dėl ko žmones bėga iš Lietuvos, nes jie nenori gyventi valstybėje, kuri jų ateitį nori apkrauti skolomis ir įsipareigojimais. Ir aš labai nerimauju dėl to.
Dabartinė valdžia daro didelę klaidą, nes investuoja į draudimus ir kaukes. Tačiau visiškai neskiria dėmesio žmonių lavinimui ir asmeninio sąmoningumo ugdymui. Iš žmonių atimta galimybė mąstyti. Valdžia siekia įvaryti žmonėms baimę. Tačiau iš tikrųjų labiausiai virusas yra pavojingas dėl to, kad patys žmonės jo bijo ir dreba, o šią baimę ir paklusnumą skatina valdžia.
Tai yra didžiulė netvarka ir neišvengiamai ateis laikas, kai visi mes mokėsime už šios valdžios klaidas ir neryžtingumą. Tiesa, atsakyti jau nebus kam, nes Lietuvoje nėra įteisintas asmeninės atsakomybės už valdininkių ir politikų priimamus sprendimus mechanizmas.
Manau, kad dauguma Lietuvos žmonių galės teisingai apsispręsti rinkimų metu, suvokdami tai, kad iš dangaus niekas nekrenta. Valdžiai negalima dalinti pinigus į kairę ir į dešinę prieš rinkimus, negalvojant kas bus toliau.
Pagal visuomenės nuomonės apklausas šitas Seimas patyrė didžiausią žmonių pasitikėjimo nuosmukį. Tai yra labai keista, nes dabartinė valdžia turi tiek Seimo pirmininko postą, tiek daugumą Seime, tačiau, nepaisant to, kad žmonės nepasitiki Seimu, jie demonstruoja didelį pasitikėjimą valdančiaisiais.
O svarbiausia – tie patys asmenys vėl kandidatuoja į Seimą, ir rinkėjai vėl juos rinks, ir vėl bus nepatenkinti Seimu. Toks užburtas ratas, kurį suka patys rinkėjai – nepasitikėdami, tačiau vėl rinkdami tuo pačius.
Dar viena naujiena – opozicinių partijų viražai Seime. Konservatoriai vis blaškosi su kuo eiti į koaliciją. Ir, kaip visada, jie pasiruošę formuoti valdžią net su savo idėjiniais priešininkais socialdemokratais. Ir tai manęs nestebina, nes visus 30 nepriklausomos Lietuvos metų vienaip ar kitaip jie buvo kartu, tad negaliu pasakyti, kad matome kažkokį stebuklą.
Kiek teko matyti jų darbą Seime, visuomet lemiamais momentais, ypač dėl savo išgyvenimo, jie susijungia ir balsuoja taip, kaip reikia jiems patiems, o ne žmonėms. Nei jie, nei liberalai niekada nebalsavo už Darbo partijos pasiūlymus dėl algų ir pensijų didinimo bei investicinės aplinkos gerinimo mūsų valstybėje.
Tad ateina laikas visiškai rimtai apsispręsti, nes renkant tuos pačius eilinį kartą, rezultatas bus lygiai tas pats ir nelabai bus ką kaltinti dėl to.