Ar kelių universitetų sujungimas ir yra garsiai įvardijama „valstiečių“ universitetų tinklo pertvarka? Dviračio išradinėti nereikia, kodėl nepasinaudojama kitų šalių geraisiais pavyzdžiais? Ši ir begalė kitų švietimo sistemos problemų nėra neišsprendžiamos – mes, Darbo partija turime aiškų veiksmų planą ir tvirtai žinome, kaip padaryti, kad Lietuvoje aukštasis mokslas tarnautų žmonėms kuriant klestinčią valstybę, esančią tarp penkių patraukliausių valstybių pasaulyje.
Užtikrinti aukštojo mokslo prieinamumą
Turbūt niekas neabejoja, kad būtina užtikrinti, kad aukštasis mokslas netaptų prieinamas tik išrinktiesiems bei išlaikyti efektyvų aukštųjų mokyklų tinklą, jų autonomiją, nepažeidžiant regionų interesų. Aukštasis mokslas turi būti atviras motyvuotiems, nesvarbu, iš kokio šalies regiono kilusiems ar iš kokios šeimos atėjusiems jaunuoliams – nei jų šeimų turtinė padėtis, nei gyvenamoji vieta neturi riboti jauno, gabaus žmogaus galimybių. Tai – įmanoma, esame numatę rimtus pokyčius, kurie pakeis esamą situaciją tiek aukštosiose mokyklose, tiek darbo rinkoje.
Nebegalima delsti su „studijų krepšeliais“ – reikia kuo skubiau tobulinti ydingus jų finansavimo principus.
Siekiant užtikrinti Lietuvai reikalingų aukštos kvalifikacijos specialistų poreikį, „studijų krepšelį“ siūlyčiau keisti į valstybės užsakymą ir finansavimą pagal programas, atsižvelgiant į ilgalaikius verslo, valstybės ir regionų poreikius. Taip užtikrintume lygias motyvuotų, gabių abiturientų galimybes studijuoti. Taip pat reikia diferencijuoti minimalius reikalavimus stojant į valstybės finansuojamas vietas, pagal ilgalaikį aukštos kvalifikacijos specialistų poreikį.
Aukštosios mokyklos turi priimti atsakomybę už studijų bei specialistų parengimo kokybę, kad jas baigusieji atitiktų visuomenės ir verslo poreikius. Todėl, siekdami įgyvendinti Lietuvos, kaip valstybės, strateginius tikslus, atsakingas institucijas įpareigosime atlikti trumpalaikes ir ilgalaikes specialistų poreikio analizes bei skirsime valstybės biudžeto lėšas tikslinėms studijoms, rengiant būtiną skaičių reikiamų specialistų, be kurių neįmanoma valstybės ūkio plėtra, taip pat – specialistus prioritetinėse ūkio srityse.
Tam, kad aukštosiose mokyklose galėtų studijuoti nepasiturintys, motyvuoti studentai, užtikrinsime jiems socialinę paramą, o siekdami išlaikyti gabius jaunus specialistus, įgijusius aukštąjį išsilavinimą, suteiksime jiems galimybių įsidarbinti valstybiniame ir privačiame sektoriuose, verslo struktūrose.
Taip pat sieksime aukštojo mokslo lankstumo, populiarinant nuotolines studijas ir kitas studijų formas, o aukštųjų mokyklų rektorių (direktorių), prorektorių ir kitų vadovų atlyginimus susiesime su vidutiniu dėstytojų atlyginimu.
Tarp numatytų darbų yra dėmesys suaugusiųjų švietimui – skatinsime verslą kartu su aukštosiomis mokyklomis kurti klasterius ir skirti lėšų aukštosioms mokykloms ar suaugusiųjų tęstiniam švietimui, mažindami jų mokesčių naštą.
Varganas dėstytojų atlyginimas neskatina rinktis šio kelio
Realybė tokia, kad šiandien dėstytojų atlyginimas vos siekia darbo rinkos vidurkį, tad jie turi dirbti keliose darbo vietose, kad išlaikytų savo šeimas. Kaip galima skirti dėmesio moksliniam pedagoginiam darbui, kai esi priverstas galvoti apie tai, kaip išgyventi, jau nekalbant apie orų atlygį už savo pasiekimus?
Pagal vidutinį akademinio personalo atlyginimą Lietuvą aplenkė net Kazachstanas, Etiopija, Latvija ir kitos šalys. Ar galime konkuruoti, jei, pavyzdžiui, Latvijoje pedagogo atlyginimas siekia beveik 1800 eurų, o Vokietijoje – 5100 eurų?
Prieš kurį laiką doktorantams padidino stipendijas – labai gerai, jaunus mokslininkus reikia skatinti. Tačiau ir vėl paradoksas – doktorantas gauna 820 eurų, o apsigynęs daktaro disertaciją 600–850 eurų. Kaip mes galime tikėtis, kad gabus jaunimas rinksis mokslininko kelią, sieks proveržio Lietuvai, jei siūlomi tokie atlyginimai? Akivaizdu, kad didžioji dalis žmonių, į kurių išsilavinimą investavo valstybė, padės diplomus į stalčių ir ieškos geriau apmokamo darbo.
Tam, kad taip nenutiktų, būtina siekti, jog vidutinis dėstytojų ir mokslininkų darbo užmokestis būtų susietas su vidutiniu darbo užmokesčiu (VDU) ir siektų ne mažiau kaip 160 proc. nuo VDU.
Kitas ne mažiau svarbus dalykas, ir tai ypač aktualu jauniems žmonėms – su dėstytojais ir mokslininkais sudaromos terminuotos darbo sutartys, geriausiu atveju sudaromos penkeriems metams. Dažniausiai – vieneriems. Taigi, kai jauna mokslininkų šeima nori gauti paskolą būstui ar automobiliui – terminuota darbo sutartis banke vertinama labai nepalankiai, tad gauti paskolą būna sunku arba jos sąlygos būna nepalankios. Tai būtina keisti. Darbo sutartys turi būti sudaromos neterminuotos, bet kas penkis metus vykdoma atestacija. Jei atestaciniai reikalavimai per tuos penkerius metus neįvykdomi, tada darbo sutartis keičiama arba nutraukiama.
Jau dabar galima konstatuoti, kad mokslinis neraštingumas tampa problema. Kuo pakeisime senstančius mokslininkus? Daugelis mato didelį mokslo atotrūkį nuo gamybos ir šios prarajos niekas negali užpildyti. Nespręsdami šių problemų, nežiūrėdami kompleksiškai į visą švietimo sistemą ir toliau neturėsime šiuolaikiškos, vertybėmis grįstos švietimo sistemos.
Ydinga mokslininkų vertinimo sistema
Mokslo vertinimo sistema yra iš esmės ydinga. Vis kalbama apie mokslinių tyrimų tarptautiškumą, mokslinių straipsnių skelbimą tik užsienio žurnaluose, turinčiuose citavimo indeksą. Žinoma, reikia ir to, bet ar didelė nauda iš tokių straipsnių mūsų pramonei, verslui, žemės ūkiui?
Pagal šiuo metu galiojančią mokslininkų vertinimo sistemą mokslininkas, sprendžiantis tik šalies ūkiui aktualias problemas ir šiuos duomenis skelbiantis valstybine kalba, per atestaciją, kuri organizuojama kas penkerius metus, bus neatestuotas ir praras darbą. Todėl mokslininkai, gaudami finansavimą iš Lietuvos Respublikos biudžeto, privalo „dirbti“ užsienio valstybėms ir atlikti tokius bandymus ar tyrimus, kurių duomenis galima būtų paskelbti „magiškame“ žurnale, įtrauktame į cituojamų žurnalų duomenų bazę.
Mokslininkas paskelbęs straipsnius tokiuose žurnaluose anglų kalba, tampa aukštai vertinamas, gali vadovauti ir ruošti doktorantus, praeiti atestaciją, nors sprendžiant šalies ūkio problemas tokio mokslininko indėlis yra minimalus arba mažai reikšmingas ir nesusijęs su šalies problemomis. Taip neskatinami taikomieji tyrimai, kurie turi tiesioginę įtaką šalies konkurencingumui, naujų technologijų ir inovacijų kūrimui.
Mes norime tapti šalimi, kuri siejama su inovacijomis, valstybe, patrauklia investicijoms, bet mokslo institucijų ir mokslininkų vertinimas vyksta tik pagal straipsnius cituojamuose užsienio žurnaluose, o ne vertinant indėlį Lietuvai.
Šios ir kitos švietimo ir mokslo sistemos problemos nebegali laukti, ilgą laiką mokslas politinėje padangėje buvo podukros vietoje – visada atsirasdavo neva svarbesnių reikalų, tačiau be švietimo ir mokslo Lietuva netaps inovatyvia, lyderiaujančia ir esančia tarp penkių patraukliausių valstybių pasaulyje.