Lietuva šiek tiek atsidariusi prieš keletą savaičių ir vėl užsidarė. Ir štai jau beveik 4 mėnesius valdantieji sprendžia, kur važiuoti galima, kur ne, kur turime leisti laisvalaikį, su kuo galime susitikti, su kuo ne ir kol kas nematyti pabaigos. O dar ir kiekvieną savaitę sulaukiame vis naujų sprendimų, o jų tiek daug, kad vargu ar patys valdantieji žino, kokie karantino apribojimai taikomi, o kokie ne?
Klausimas, ar valdantieji apskritai turi kokį nors planą, apie kurį patys bent žinotų. Nes kol kas matome akivaizdų kopijavimą praeitos Vyriausybės veiksmų, kuriuos taip stipriai kritikavo esama Vyriausybė prieš rinkimus. O dabar puikiai tinka ir mėgstamiausias ministrų ir Ministrės Pirmininkės žodis – draudžiame. Draudžiame viską, netgi svarbiausią dalyką – galimybę būti su artimaisiais.
Štai Vokietijos kanclerė Angela Merkel, užsiminusi apie karantino griežtinimą Velykiniu laikotarpiu, vėliau atsiprašė žmonių ir nusprendė, kad šeima, žmonių noras praleisti šventes su artimiausiais taip pat yra labai svarbus. Ir nors Vokietijoje situacija dėl COVID-19 irgi nėra geriausia, vis dėlto buvo nuspręsta, kad kiti fundamentalūs dalykai yra ne mažiau svarbūs, o šeima – tai ta ląstelė, dėl kurios laikosi visuomenė. Atsiprašyti – tai lyderio savybė. Ilgametė Vokietijos lyderė išdrįso ne tik pripažinti savo klaidą, bet ir prisiimti asmeninę atsakomybę.
Tuo tarpu Lietuvoje toliau gąsdinama, žmonėms rašoma šimtais protokolų. Matyt, šitos valdžios kelias bausti, bausti ir dar kartą bausti. Lietuvos Ministrė Pirmininkė nutarė vėl blokuoti kelius, vėl pastatyti policininkus ir kitus pareigūnus prie išvažiavimų iš miestų ir net neatlaisvinusi karantino vėl kalba apie griežtas priemones. Ir dar kaip klišė kartojamos frazės, kad tik vėl neužsipildytų lovos reanimacijose. O jos pildosi. Problema ta, kad ribojimai ir sugriežtinimai jau senai neveikia, žmonės yra tiek pavargę dėl nuolatinių apribojimų, kad sugalvojo daugybę, įvairiausių būdų, kaip tuos ribojimus apeiti ir sergamumas nemažėja.
Valdžia stengiasi mažinti kontaktus, o žmonės, matydami dvigubus standartus, nebekreipia dėmesio į valdžios raginimus. Nes nuvykti pas tėvus ar senelius negali, o štai kažkas ilsisi Maldyvuose ar Egipte, ar linksminasi uždaruose slaptuose vakarėliuose ir viskas gerai. Valdžia toliau ištisai grūmoja pirštu ir kalba apie asmeninę atsakomybę. O gal pats laikas ministrams kartu su Ministre Pirmininke prisiimti atsakomybę ir pagaliau pateikti žmonėms aiškų planą, kaip bus tvarkomasi su pandemija. Juk aišku, kad karantinas yra tik laikina priemonė, kuri gelbėja ekstremaliomis sąlygomis, bet tai negali tapti gyvenimo būdu. Kol kas jokių realių alternatyvų apie pandemijos valdymą nepateikiama. Aišku tik tiek, kad nuo gruodžio 16 dienos taikomos priemonės neveikia, nes susirgimų skaičius vėl auga.
Kad karantinas de facto neturi jokios įtakos, įrodė neseniai praūžę M.A.M.A apdovanojimai. Keistas buvo organizatorių sprendimas, nes akivaizdu, kad teoriškai atitikti reikalavimus galima, bet žmonės puikiai atskiria teoriją nuo tikrovės, o tikrovėje paaiškėjo, kad apie socialinę atsakomybę ir pavyzdžio rodymą galima pamiršti.
Kaip karalius yra nuogas, taip ir karantinas neveikia, o nemato to tik mūsų valdžios karaliai ir karalienės. Labai paprasta yra viską drausti, bet kas belieka, kai kito plano, akivaizdu, kad nėra.
O planas galėtų būti pakankamai paprastas. Aiškus žinojimas žmonėms, kas bus, jeigu jie vykdys nurodymus, o didžiausia motyvacija, manau, susitikti su artimaisiais, nuvykti į kitą miestą. Ir jeigu pasakoma, kad taip bus, taip turi ir įvykti. Tokie katės ir pelės žaidimai, kurie vyksta dabar žmonių sąskaita, tiesiog nepriimtini.
Ir, be abejo, reguliaraus testavimo finansavimas – tai valstybės, o ne leisgyvio verslo ar žmonių, išsilaikančių iš pašalpų, atsakomybė. Nuolat kalbama apie milijardus, apie paramos paketus verslui. Tad šiuose paketuose tiesiog privalomai reikia numatyti 100 proc. kompensacijas už testavimą, tai bus žymiai pigiau ir efektyviau negu mokėti išmokas. Nes verslas galės dirbti ir mokėti žmonėms atlyginimus, o į biudžetą sumokėti mokesčius. O svarbiausia, tai būtų žingsnis pirmyn į normalų gyvenimą. Ir, be abejo, sklandesnis vakcinavimas.
Dabar valdantieji turi planą, kada ir kokias visuomenės grupes skiepys. Dalis žmonių skiepytis nenori ir tai jų teisė, dalis nori, bet skiepų nesulaukia, nes dar neatėjo jų eilė. Bet mūsų tikslas – tautos imunitetas. Tad kodėl gi, jeigu yra norinčių ir yra vakcinų sandėliuose, žmonės negali būti skiepijami? Ar mūsų tikslas prarasti vakcinas, ar didinti paskiepytų gyventojų procentą? Prieš kelias dienas, tiesiog buvo išpilta keliasdešimt vakcinų, o juk galima buvo paskiepyti žmones. Jeigu valdantieji pagaliau atsitrauktų nuo savo ribojimų ir draudimų plano, aiškiai ir suprantamai pateiktų pandemijos valdymo planą, daugiau pasitikėtų žmonėmis ir jų sąmoningumu, tai galbūt ir pasikeistų karantino plokštelė, nes kol kas atrodo, kad šitos muzikos klausysime dar labai ilgai.