Valentinas Mazuronis. Apie „išslydusią“ galimybę pigiai nusipirkti Skvernelio namą

Mano paties nuostabai praeitą savaitę prezidentinių debatų metu kilusi vieša diskusija dėl premjero ir kandidato į prezidentus Sauliaus Skvernelio namo su sklypu deklaruotos vertės susilaukė visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio.

Ir nors, tiesą sakant, žiniasklaidą labiau domino, ar premjeras visgi laikysis mano kukliai personai duoto pažado parduoti savo namą su sklypu už deklaruotą 130 tūkst. eurų kainą, esminis dalykas, mano didžiam apgailestavimui, visgi buvo išleistas iš akiračio.

Kita vertus, tai, kad nors ir perkeltine prasme sukirtęs su manim rankomis, mat jo ištartas žodis „sutinku" lyg ir turėtų reikšti rankų sukirtimą, premjeras per naktį, pasitaręs su žmona, pakeičia nuomonę, neabejotinai rodo, kad labai dažnai valdžia netesi savo pažadų.

Na, bet grįžkime prie esmės. O esmė yra ta, kad siekiant išvengti tokių situacijų, kad net antras valstybėje žmogus (mūsų atveju – premjeras) patenka po padidinamuoju stiklu, nes jo nekilnojamas turtas (namas su sklypu ant upės kranto) yra įvertintas, švelniai tariant, kukliai, jei nepasakytume, kad įtartinai; būtina nuodugniai peržiūrėti esamą nekilnojamo turto įvertinimo ir apmokestinimo tvarką.

Dar daugiau, aš netgi pateikčiau savo siūlymą, kaip galima būtų išvengti neskaidraus nekilnojamo turto vertinimo, kuris išspręstų galimų sukčiavimo ir manipuliacijų problemą šioje srityje.

Taigi, aš siūlyčiau įvesti tvarką, kad kiekvienas nekilnojamojo turto savininkas pats įvertina savo turimo turto vertę, ją viešai deklaruoja ir sumoka mokesčius, jei tai yra reglamentuojama Lietuvos įstatymais.

Jis gali įsivertinti savo namą, esantį, įsivaizduokime, kur nors prie Kuršių marių kad ir už 100 tūkst. eurų. Tai yra jo sąžinės reikalas. Tačiau valstybė, savo ruožtu, turi teisę patikrinti, ar deklaruota nekilnojamojo turto vertė atitinka rinkos kainą. Jeigu deklaruoto nekilnojamojo turto vertė akivaizdžiai sumažinta, valstybė turi turėti teisę šį turtą išpirkti, bet jau ne už rinkos kainą, bet už tą vertę, kurią deklaravo pats savininkas.

Visi manęs klausinėja, ar aš būčiau pirkęs premjero namą. Galiu aiškiai pasakyti, kad už tokią kainą pirkčiau tikrai.

V. Mazuronis

Tokiu būdu, žmogus, net ir gundomas minties „sutaupyti ant mokesčių" įvertinant savo turtą pigiau nei jis vertas realybėje, kelis kartus pagalvos, ar jam verta deklaruoti savo turtą už sumažintą vertę, ar geriau deklaruoti adekvačiai rinkos kainai ir būt ramiam, kad valstybė neišpirks jo turto mažesne nei rinkos verte.

Esu tikras, kad tokia tvarka labai greitai padidintų namų prie upių, ežerų ar kitų nuostabių Lietuvos vietų esančių namų deklaruojamą vertę. Iš to laimėtų visi: tokio turto savininkai nepakliūtų į dviprasmiškas situacijas, o valstybės biudžetas iš mokesčių surinktų daugiau pajamų.

Utopija, pasakysite jūs. Gal ir taip – utopija. Bet noriu pasakyti viena: netikiu, kad sąžiningumas gali tapti utopija. Kalbu apie sąžiningumą kaip universalią sąvoką, kuri taikoma absoliučiai visiems – žemdirbiams, darbininkams, pardavėjams, prekybininkams, premjerams ir prezidentams.

P. S. Beje, visi manęs klausinėja, ar aš būčiau pirkęs premjero namą. Galiu aiškiai pasakyti, kad už tokią kainą pirkčiau tikrai.