aA
Ir žodis tapo kūnu. Ši krikščioniškų religinių apeigų formulė apibūdina stebuklingą Jėzaus Kristaus atėjimą į pasaulį ir atpirkimo istorijos pradžią, kurią švenčiame per kiekvienas Kūčias ir Kalėdas. Labai panašiu metu, 1991 metų pradžioje 1990 metų kovo 11 Aukščiausios tarybos deputatų ištartas žodis – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas, turėjo išlaikyti ypatingą išbandymą – atlaikyti platforminės LKP vadovaujamų ginkluotų Sovietų Sąjungos karinių pajėgų ir remiančių „Jedinstvos“ civilių bandymą grąžinti Lietuvą į padėtį prieš Nepriklausomybės atkūrimą.
Valdas Rakutis
Valdas Rakutis
© DELFI / Kiril Čachovskij

Lietuvių drąsa ir ryžtas paskelbti apie savo Nepriklausomybės atkūrimą nebuvo savaime suprantamas tiek Sovietų Sąjungai, tiek Vakarų valstybėms, suinteresuotoms palaikyti Vakarų ir Rytų artėjimą, kurio lūžio tašku buvo Berlyno sienos griuvimas 1989 metų rudenį. Buvo bijomasi, kad Lietuvos žingsnis, priimamas kaip Sovietų Sąjungos byrėjimo pradžia, Michailo Gorbačiovo reformatorių priešininkams duos papildomų argumentų ir paskatins juos imtis antidemokratiškų veiksmų.

Iš tikrųjų precedentas paskatino daugelio sąjunginių respublikų ar žemesnį – autonominį statusą, turinčių sričių norą atsiskirti nuo įsipykusios blogio imperijos. Tačiau laisvė nėra galingųjų privilegija. Neteisėta Baltijos šalių okupacija, nepripažinta JAV, suteikė Lietuvai šansą, pasitaikius progai, siekti Nepriklausomos valstybės Nepriklausomybės čia ir dabar.

Lietuvių ir jais pasekusių laisvės siekiančių tautų žingsniai negalėjo būti užkardyti tuoj pat, nes tai labai apsunkintų Michailo Gorbačiovo siekius pakeisti geopolitinę Sovietų Sąjungos situaciją. Imperijai verkiant reikėjo sienų atsivėrimo ir atsinaujinimo. Korupcijoje, neūkiškume ir melo jūroje paskendusi sovietija pati jau nebegalėjo. Jis pats tikėjosi, kad pradėjus ekonominę blokadą, nesunkiai prablaivys su Sovietų sąjunga gerokai susigyvenusias maištingas respublikas ir jos, su gėdos ženklais ant veidų, grįš į Didžiąją Tėvynę.

Iš tikrųjų, tokių balsų girdėjosi ir Lietuvoje. Buvo vengiama kurti Lietuvos kariuomenę, ieškoma visokių moratoriumų, mechanizmų, aktyvios derybos vyko Vilniuje ir Maskvoje. Tačiau grįžimo nebuvo. Apsisprendimas ir Lietuvos piliečių valia buvo nepalaužiama. Todėl jau 1990 metų pabaigoje ore pradėjo jaustis parako kvapas. Reikėjo tik preteksto. Ir jis atsirado padidinus valstybės kontroliuojamas kainas – žingsnis, kuris ekonomiškai buvo reikalingas, bet politiškai – ypač pavojingas. Ir priešiškos jėgos šios progos nepraleido.

Jų taikiniu tapo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo lopšys – Aukščiausios Tarybos, seimo pastatas, kuriame buvo priimtas Kovo 11 aktas. Tą sunkią valandą, kai Aukščiausios Tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio ir Kazimiros Danutės Prunskienės pozicijos buvo didžiausios įtampos taške, „Jedinstvos“ mitingo dalyviai ėmėsi jėgos veiksmų Parlamentui užimti. Gintis nuo šio pavojaus buvo pašauktos tuo metu buvusios krašto apsaugos departamento pajėgos, taip pat Lietuvos atsargos karininkų sąjungos, Lietuvos šaulių ir kitų organizacijų žmonės, užsibarikadavusios Parlamento viduje, ir civilių žmonių minios, kurios saugojo Aukščiausią Tarybą nuo neaiškios kilmės prosovietinių jėgų pastato prieigose.

Vis tik svarbiausia gynybos grandis buvo tautos ir naujai atgimusios valstybės lyderiai, sąjūdžio laikais suaktyvėjusios visuomenės struktūros ir žurnalistai, kurie šiuos įvykius sugebėjo viešinti laisvajame pasaulyje, nuo kurio palaikymo didžia dalimi priklausė ir „Perestroikos“ likimas.

Neginkluoto pasipriešinimo teorija buvo gerai žinoma parlamento gynėjams, tačiau paversti ją realia strategija reikėjo ryžto, drąsos ir valios. Pavojus, teisumo pojūtis, baimė ir skriaudos paskatino individualistinio pobūdžio žmones tapti drausmingais liūtais, gebančiais pasišvęsti, pasiaukoti, rizikuoti ir išeiti į viešumą, neturint garantijų, kad pavyks grįžti. Kas išgyveno tas dienas, neužmirš niekada. Atėjo kažkoks sakralinis laikas, kai visa, kas brangiausia ir šviesiausia, išėjo į viršų ir, pamiršę visas abejones, žmonės stojo ginti Valstybės, Laisvės ir Nepriklausomybės neturėdami nei normalių ginklų, nei vilties, kad turimos priemonės bus veiksmingos prieš Sovietinę kariuomenę, kurios skaičius nuo sausio 8 dienos ėmė ženkliai augti dėl prisijungusių Pskovo oro desanto divizijos padalinių.

Žmonės žinojo, kad neliks nuošalyje ir Lietuvoje realiai tebeveikianti KGB, kitos struktūros, kurios gali imtis visokiausių provokacijų. Dešimtmečiais kurta, visuomenę kontroliuojanti sovietinė sistema dabar turėjo parodyti savo galią, taigi priešas galėjo atsirasti ne tik išorėje, bet viduje.

Ir tuo metu ilgai tvyranti įtampa virto didžiausiu išbandymu – strateginių objektų šturmu, kuris prasidėjo kiek anksčiau, tačiau rimtai pasireiškė naktį iš sausio 12 į 13, kai buvo užpultas televizijos bokštas, spaudos rūmai, puolimo ženklai buvo matomi visoje Lietuvos teritorijoje ir prie Parlamento. Generalinio mūšio valanda atėjo. Bet žmonės, kad ir skaudžiai priėmę informaciją apie žūtis, pamatę tankus, važiavusius ant neginkluotų žmonių, realiai girdėję šūvius ir savo televizijos ekranuose matę, kaip kareiviai užima Spaudos rūmus, ėmė plūsti prie Laisvės citadelės – Parlamento, pasiryžę, jei reikės, mirti. Mirti už Lietuvą tiesiogine to žodžio prasme. Ir Jie išsigando. Tankų ir mašinų kolona, judėjusi tuneliu, nesiryžo savo vikšrais traiškyti žmonių, kurie turi vertybes ir pasiryžę už jas mirti.

Vaizdai apie Lietuvos karą žaibiškai pasklido po pasaulį ir atsirado visose svarbiausiose televizijose. Visi sužinojo, kad yra tokia Lietuva ir tokie lietuviai, kuriems nesinori būti Sovietų Sąjungoje, jie nenori nieko laukti, ir už savo Nepriklausomybę jie pasiryžę žūti. Žūti laisvi, negu gyventi vergais, toks buvo mūsų pasirinkimas.

Daug žmonių prisidėjo prie šios sunkiai suvokiamos pilietinės pergalės. Tie, kurie buvo viduje, Aukščiausios Tarybos nariai, parlamento gynėjai, tie, kurie buvo išorėje, tie kurie filmavo ir perdavė vaizdus, tie, kurie maitino stovinčiuosius, tie kurie visame pasaulyje, tiek Vakaruose, tiek ir Rytuose organizavo paramos mitingus ir daugybė žmonių Vilniuje ir visoje Lietuvoje, kurie tiesiog liko stovėti savo postuose. Ir atstovėjo.

Tokiais atvejais buvo svarbūs vadai. Neišduodantys, nepasislepiantys, budintys ir kovojantys. Mes šiandien ginčijamės, ar Vytautas Landsbergis prilygsta prezidentui. Tai daugiau nei prezidentas. Tai kapitonas ant kapitono tiltelio audros metu. Tai vadas kovoje. Tai lyderis, kuris visada liks Lietuvos istorijoje, kaip kiti vadai, parodę savo ryžtą išbandymų valandą. Tai pergalės šauklys, kuris neapvylė. Tai žmogus, atvedęs į pergalę. Jam amžina Garbė ir Šlovė. O tomis dienomis gimusiems kariams ir laisvės gynėjams – Pagarba.

Kai kurie, atlikę pareigą, jau ilsisi laisvos Lietuvos žemėje, kiti šiandien sunkiai kenčia, kad negali ateiti kaip kasmet, prie savo tvirtovės, pareikšti pagarbą ir prisiminti draugus, išbandymus, sunkius sprendimus ir poelgius. Nelemtas virusas sugriovė visus Seimo, Prezidento ir Vyriausybės planus tinkamai pagerbti tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku. Bet tokia yra naujojo pavojaus kaina. Negalima rizikuoti žmonių gyvybėmis, esate svarbūs ir esate reikalingi gyvi, praslinkus varno šešėliams susirinksime ir pagerbsime, kai tik galėsime. Bet tai visiškai nesumenkina Trisdešimtmečio pergalės svarbos, aukos prasmės, nuopelnų didybės ir įvykdytos pareigos reikšmės. Šiandien Lietuvos Laisvės šventė. Mūsų šventė. Žodis tapo kūnu.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(11 žmonių įvertino)
4.1818

Top naujienos

Vokietija skambina pavojaus varpais dėl žmonių, kurių visai nepasiekia COVID-19 perspėjimai: užsimenama ir apie rytų europiečius skubiai pradėtas bandomasis projektas (131)

Kai vasario viduryje didžiausias Vokietijos laikraštis „Bild“ paskelbė informaciją, jog tarp...

Atvejų mažiau, bet „biuletenių“ rekordas užfiksuotas pernai balandį – kokios priežastys tai lėmė? (8)

„ Sodra “ pernai fiksavo rekordinius išrašomų nedarbingumo pažymėjimų, vadinamųjų...

Vaidas Mikaitis | D+

Raudonųjų žibintų kvartale apsilankiusius lietuvius nustebino geidulių tenkinimo tvarka: pasijutome tarsi sporto salėje

Vienas protingas žmogus yra pasakęs, jog jei rašytojas nori būti gerai skaitomas, jis turi...

Žiaurumu visą Lietuvą šokiravęs 17-metės žudikas per daug kentėjo, todėl gaus solidžią kompensaciją (405)

Dėl įvykdyto šaltakraujiško nusikaltimo daugiau kaip prieš dešimt metų visą Lietuvą...

Po kvietimo panaudoti 100 „Litexpo“ likusių dozių – būrys norinčiųjų pasiskiepyti papildyta (538)

Šeštadienį likus 100 „ AstraZeneca “ dozių, Vilniaus miesto mero patarėjas Karolis...

Naktį Vilniuje užsiliepsnojo į kelio atitvarą atsitrenkęs „Seat“ (2)

Naktį iš šeštadienio į sekmadienį Vilniuje, Geležinio Vilko g., išvažiavęs iš tunelio,...

Šaltus pavasario orus staigiai pakeis vasariška šiluma (5)

Sulaukėme dar vienos šaltos gegužės nakties. Sekmadienio rytas auš taip pat vėsus, bet dieną...

XX amžiaus pradžioje gimęs interjero stilius, kuris mūsų namų nepalieka iki šių dienų: skoninga ir ne pigi elegancija (23)

Minimalistinis stilius pradėjo formuotis praėjusio amžiaus pradžioje. Tam neginčijamos...

Netrukus bus viešai skelbiamos vyrų ir moterų algos įmonėse: 4 patarimai darbdaviams (93)

Siekiant mažinti algų atotrūkį tarp vyrų ir moterų darbo užmokesčio, „Sodra“ skelbs...

Intymi išpažintis: man 25-eri ir aš lig šiolei nežinau, kas yra orgazmas (68)

Kalbos apie seksą ir seksualumą neretai verčia jausti didelį spaudimą būti „normaliems“, t....