Tačiau 5–6 proc. iki 2030 m. yra papildomi milijardai eurų. Todėl manau, jau dabar aišku, kad norint skirti papildomų lėšų „sidabrinės kulkos“ kaip valstybė neturėsime. Siekiant šio ambicingo tikslo reikės susitelkus ieškoti visų galimų šaltinių. Tai gali tapti pačiai valstybei naudingu pratimu – peržiūrėkime biurokratinį aparatą ir pergalvokime, kaip jį padaryti efektyvesnį.

Vilniaus miesto savivaldybės komanda prisijungia prie šios diskusijos. Šiandien matome bent kelias sritis kaip perspektyvias iki 2030 m. atnešti papildomų pajamų į biudžetą. Ir kalba eina apie potencialius papildomus šimtus milijonų eurų gynybai.

Pirmiausia – Vilniaus mieste esantys valstybinės žemės sklypai. Nors nuo 2024 m. jų valdymas patikėjimo teise perduotas savivaldybei, tačiau jų pardavimo procedūras ir toliau vykdo Nacionalinė žemės tarnyba (NŽT). Šiandien tokių žemės sklypų, kuriuose nėra numatoma statyti miesto mokyklas, baseinus, ligonines ar kitą infrastruktūrą, bendras plotas yra 140 hektarų – jie buvo suformuoti žemės grąžinimo programai, tačiau tam jų nebeprireikė. Taip pat įžvelgiame, kad dar papildomai jų suformuoti būtų galima bent apie 100 ha. Rinkos kainai svyruojant nuo 3 iki 10 tūkst. Eur už arą, šie sklypai galėtų atnešti nuo 42 iki 250 mln. Eur į biudžetą. Ir tai tik Vilniuje, o savivaldybių Lietuvoje yra 60.

Jeigu savivaldybėms teisiškai būtų leista vykdyti NŽT darbą parduodant valstybinę žemę, kurią savivaldybės ir taip valdo patikėjimo teise, procesai galėtų judėti kur kas efektyviau: savivalda turi daugiau dirbančių žmonių, didesnę motyvaciją ūkiškai tvarkytis ir rūpintis savo miesto plėtra, be to, mažėtų biurokratizmas, nes procese liktų mažiau institucijų, o gautos lėšos būtų panaudotos ir valstybės gynybos fondui. Tiesa, dėl prieš tai minėtų 140 ha suformuotų valstybinės žemės sklypų Vilniaus mieste reikia sulaukti teismų pabaigos dėl nuosavybės teisių atkūrimo (restitucijos) klausimų, bet tą laiką galima išnaudoti ruošiantis tolesniam procesui.

Antras didelis rezervas – vadinamieji įsiterpę valstybinės žemės sklypai. Tai vos kelių arų dydžio žemės ploteliai, iš kurių nei sklypo suformuosi, nei kitaip racionaliai panaudosi. Jie potencialiai galėtų dominti tik tuos asmenis, kurie norėtų nežymiai, teisės aktų nustatyta tvarka, padidinti savo nuosavybės teise valdomus žemės sklypus. Tokių situacijų Vilniuje, individualių namų, kotedžų kvartaluose, yra tūkstančiai. Padarėme preliminarius skaičiavimus Vilniaus mieste, siekdami sužinoti, kiek galėtų būti tokios žemės, kuri atitiktų šią sąvoką. Inicijavus minėtus procesus, informavus bei paskatinus kaimynus įsigyti tokią šalia esančią žemę, būtų galima surinkti piniginių lėšų nuo 80 mln. iki 220 mln. Eur, priklausomai nuo vidutinės rinkos kainos pagal valstybinės žemės verčių žemėlapį.

Norint dar labiau didinti šio rezervo potencialą, būtų galima papildyti teisės aktuose gan siaurai apibrėžtą įsiterpusio žemės sklypo sąvoką. Dažnu atveju, nors žemės sklypo ir nėra galimybės racionaliai panaudoti, jo suformuoti taip pat negalima, nes neatitinka formalios sąvokos. Tačiau ką daryti, kai nedidelis 2–3 arų siauras valstybinės žemės plotas turi vieną 3 metrų kraštinę, o kita yra 10,5 metrų ilgio ir todėl nepatenka į išimtinę siauros juostos sąvoką, numatytą teisės aktuose?

Šiek tiek papildžius teisės aktus ir palengvinus tokių racionaliai nepanaudojamų plotelių išsipirkimo galimybes, esant asmenų valiai, mūsų preliminariais skaičiavimais, nepanaudojamos žemės pardavimai galėtų turėti potencialo atnešti net iki 400 mln. Eur. Ir tai tik Vilniaus mieste, o kur dar visos kitos savivaldybės!

Ir tik neskubėkite su lipimais ant bačkos apie „norimą išparduoti Vilnių“. Realybėje visi šie svarstymai apie žemės pardavimą apimtų vos 1–2 proc. Vilniaus miesto savivaldybės ploto ir yra pasiskirstę įvairiai visoje mūsų didelio miesto teritorijoje. Taigi, iš esmės tokie nedideli miesto lygiu nuosavybės pokyčiai leistų rasti pakankamai didelių papildomų lėšų gynybai. O ir miestas nuo to taptų ūkiškiau tvarkomas – su šiek tiek mažiau piktžolių ir dirvonuojančių laukų, kuriuos reikia papildomai prižiūrėti už mūsų visų pinigus.

Trečia, galima šiek tiek pasidairyti ir į kitas viešojo administravimo sritis. Didelis rezervas yra valstybės valdomų įmonių dividendai ir pelno įmokos. Vien 2023 m. valstybės valdomos įmonės turėjo 610,1 mln. grynojo pelno, o dividendų išmokėjo tik 185,8 mln. Tikrai nesu iš tų, kurie prieš valstybės valdomų įmonių pelną kaip tokį, nes jis reikalingas įmonių plėtrai vykdyti, atsinaujinti, išlikti stiprioms. Tačiau, kai turime egzistencinės grėsmės klausimą, galima diskutuoti apie, pavyzdžiui, vienų metų viso pelno išmokėjimą dividendais gynybos labui ir tai daryti įmonėse, kurios yra sveikos ir tai esmingai nepaveiktų jų gyvavimo.

Kita terpė, galbūt milžiniškų pajamų ir nesugeneruosianti, tačiau naudinga peržiūrėti pačiai valstybei. Tikrai yra nemažai atvejų, kai valstybė arba savivaldybės dalyvauja įmonių veikloje kaip akcininkės arba viešųjų įstaigų (VšĮ) veikloje kaip dalininkės, tačiau neturi lemiamos įtakos organizacijų valdymui, t. y. turi mažiau nei 50 proc. akcijų arba balsų. Ko gero, reikėtų atidžiai peržiūrėti tokio dalyvavimo prasmingumą ir pasvarstyti, ar ne verčiau konkrečiais atvejais tas akcijas arba dalis subjektuose parduoti, gautas pajamas panaudojant gynybos fondui.

Taigi, diskutuojant apie tai, iš kur paimti papildomų pinigų gynybai, vertingas ir Vilniaus ar apskritai savivaldos matymas. Mes gerai iš praktikos suprantame apie valstybinius dalykus, kurie vyksta čia, ant žemės, arčiausiai žmonių. Todėl, šis pratimas, peržiūrint visą valstybės aparatą gali atnešti ne tik papildomų lėšų mūsų šalies apginamumui nuo egzistencinių grėsmių, tačiau būti paskata pergalvoti įvairių procesų prasmę ir tiesiog pagerinti mūsų šalies ir miestų veikimą.

Nuomonė

Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.

Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (2)