O dabar atspėkit, koks tai miestas: 1970-aisiais jis tapo visos šalies heroino epidemijos centru. Miestą užplūdo tūkstančiai priklausomų nuo heroino žmonių, kurie atvirai vartojo, pirko ir pardavinėjo narkotikus, o nusikalstamumas mušė visų laikų rekordus. Tai Šveicarijos sostinė – Ciurichas.
1970-taisiais heroino epidemija šiai pavyzdinei valstybei trenkė taip stipriai, kad teko skubiai permąstyti kovos su narkotikais taktiką. Buvo akivaizdu, kad tradicinis baudžiamasis modelis neveikia. Nepaisant griežtų bausmių, vartojimas ir su tuo susijusios problemos – nusikalstamumas, benamių skaičius ir ŽIV atvejai augo eksponentiškai. Reikėjo kažką daryti ir sprendimus priimti greitai.
Nepelno siekiančios bei labdaringos organizacijos čia pasuko žalos mažinimo keliu, kuris prasidėjo nuo švarių švirkštų dalinimo, o baigėsi valstybės finansuojamais centrais, kur priklausomi asmenys gali legaliai gauti pastogę, vaistų, informacijos, pagalbos bei heroino. Ne, jums nepasivaideno – iki dabar miesto širdyje čia veikia centrai, kur nuo priklausomybės kenčiantys asmenys gali ateiti ir legaliai gauti narkotikų.
Nesupraskite neteisingai – tikrai nesiūlau heroino dalinti ir Lietuvoje. Kita vertus, tokių problemų kaip šveicarai mes, ačiū Dievui, neturime ir, tikiuosi, neturėsime. Vis dėlto Šveicarijos atvejis yra tam tikra kelrodė žvaigždė, nes siūlo ne tik baudimo mechanizmą, bet ir pagalbos paketą.
Kitas pavyzdys – Portugalija, 1999 m. dekriminalizavusi visų narkotikų vartojimą. Nuo 1980-ųjų šalis tiesiog springo nuo heroino: vien oficialiai čia buvo registruota apie 100 tūkst. priklausomybę nuo heroino turinčių asmenų arba kitaip – 1 % visų šalies gyventojų. Ir tai nebuvo vien į gyvenimo paraštes nublokšti žmonės: problema ėdė visus visuomenės sluoksnius – nuo studentų iki bankininkų.
Dekriminalizacijos rezultatai? Iki 2017 metų heroino vartotojų Portugalijoje sumažėjo keturis kartus. Išlaidos, susijusios su narkotikų vartojimo prevencija, smuko 18 %, o už narkotikų kontrolės įstatymų pažeidimus įkalintų asmenų skaičius sumažėjo nuo 44 % (1999 m.) iki 24 % (2013 m.).
Pagrindine drastiškų narkotikų politikos pokyčių priežastimi šiose šalyse tapo ne pretenzija į inovacijas, bet akivaizdus ir nenuginčijamas esamų taktikų neefektyvumas.
Abiejose šalyse šie drastiški sprendimai susilaukė kritikos tiek iš visuomenės, tiek iš konservatyvių politikų, kaimyninių šalių ir net Jungtinių Tautų, tačiau šiandien šie atvejai nagrinėjami kaip pavyzdiniai, o jų efektyvumą patvirtino viso pasaulio mokslo žurnalai.
O dabar grįžkime į Lietuvą. Akivaizdu, kad nuo 2017 m. galiojantys Narkotikų kontrolės įstatymo pakeitimai buvo ne tik neefektyvūs, bet ir ėmė dusinti tiek policiją, tiek teismų sistemą. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas skelbia, kad 2020 m. Lietuvoje buvo užregistruoti 1142 baudžiamieji nusižengimai, susiję su narkotinių medžiagų disponavimu. Daugiau nei pusę šių nusižengimų padarė nepilnamečiai ir jaunimas nuo 18 iki 29 metų. Didžioji dalis šių pažeidimų jau daug metų yra susiję su nedidelio kiekio neleistinų medžiagų turėjimu be tikslo platinti. O už narkotinių medžiagų disponavimą su intencija jas platinti nubaudžiama iki 4 kartų mažiau pažeidėjų.
Trumpai tariant, mūsų teisinė sistema yra orientuota į baudžiamąjį narkotikų vartotojų persekiojimą vietoj fokuso į narkotikų platintojus, o pats narkotinių medžiagų pasiūlos reguliavimas lieka antrame plane.
Tai kodėl susiduriame su tokiu pasipriešinimu dekriminalizacijai iš dalies politikų ir visuomenės? Ko gero, pagrindinė to priežastis – legalizavimo ir dekriminalizavimo sąvokų maišymas. Dekriminalizacija nėra lygi kvaišalų legalizavimui. Tai yra teisinis sureguliavimas, nustatantis administracinę, o ne baudžiamąją atsakomybę už mažo neleistinų medžiagų kiekio turėjimą be tikslo platinti. Įgyvendinus dekriminalizavimo politiką, vietoje absurdiško jaunuolių persekiojimo už juokingus narkotikų kiekius policijos ir teismų resursai būtų metami kovai su narkotikų platintojais.
Už dekriminalizavimo politiką pasisako ir akademikai, ir narkotikų prevenciją vykdančios bei žmonėms su priklausomybėmis pagalbą teikiančios organizacijos, ir sveikatos bei teisės specialistai. Keletas pliusų:
• Jauni žmonės apsaugomi nuo stigmatizavimo susidūrus su baudžiamąja atsakomybe.
• Baudžiamoji atsakomybė pakeičiama žmogiškesniu, į pagalbą asmenims, kurie susiduria su priklausomybėmis, orientuotu atsaku, pavyzdžiui, administracinėmis nuobaudomis arba nukreipimu gydytis.
• Paskirtas gydymas yra toks pat efektyvus kaip ir savanoriškas, todėl nuo priklausomybių kenčiantys asmenys, nukreipti gauti pagalbą, yra mažiau linkę atkartoti panašius pažeidimus. O patekę į kalėjimų sistemą jie dažnai nėra apsaugomi nuo pakartotinio narkotinių medžiagų vartojimo ne tik dėl to, kad nėra gydomi, bet ir dėl to, kad kvaišalai nuteistiesiems taip pat nesunkiai prieinami.
• Teisinė sistema patiria mažiau išlaidų, susijusių su narkotinių medžiagų vartotojų persekiojimu.
Nuoširdžiai gaila, kad dekriminalizavimo projektas atidėtas svarstymui kitoje Seimo sesijoje, nes tai reiškia, kad per ateinančius kelis mėnesius nuteisime dar kelis šimtus jaunuolių, į kurių bylas bus įsegti riebūs teistumo įrašai. Tačiau tai taip pat yra proga kalbėtis, įsiklausyti į specialistų argumentus ir vienu žingsniu priartėti prie moksliniais tyrimais ir ekspertų išvadomis grįstų sprendimų.