Tačiau, protingos valstybės politikos dėka, daugelyje Vakarų Europos mažumos sėkmingai įtraukiamos į sprendimų priėmimo procesus, aktyviai dalyvauja nacionalinių partijų ir asociacijų veikloje, o tuo pačiu yra ekonomiškai įgalintos siekti savo tikslų, gauna pakankamą finansavimą savo bendruomenėms išlaikyti, vysto kalbą, kultūrines tradicijas ir demonstruoja lojalumą savo valstybei. Šio straipsnio tikslas – aptarti Norvegijos, Švedijos ir Vokietijos patirtį mažumų integracijos srityje, perimtą pažintinių vizitų Norvegijoje, Švedijoje ir Vokietijoje metu.
Situacija Vokietijos Federacinės Respublikos (toliau – Vokietija) Šlezvigo-Holšteno žemėje istoriškai yra panašesnė į mūsų šalies. Dešimtmečius vykusi konkurencija dėl šio regiono leido pastarajam ilgą laiką išlaikyti nepriklausomybę ar bent autonomiją. Devynioliktojo amžiaus antroje pusėje Šlezvigas-Holštenas atiteko Vokietijai, o 1920 m. įvyko referendumas, kurio metu ginčytinos teritorijos gyventojai patys nusprendė, su kuria šalimi nori susisaistyti amžiams. Du trečdaliai Šlezvigo-Holšteno teritorijos atiteko Vokietijai, likusi dalis – Danijai.
Nepaisant to, abiejose sienos pusėse liko ženklios etninių mažumų grupės, tuo pačiu paveldėta ir nemažai su tuo susijusių problemų. Prireikė trisdešimt penkerių metų, kol tarp valstybių buvo pasirašyta taip vadinama „Bonos-Kopenhagos deklaracija“, kurioje užfiksuotos esminės mažumų teisės ir pareigos. Šis dokumentas ir tapo svarbiausiu žingsniu, užtikrinančiu tvarų skirtingų bendruomenių bendradarbiavimą abiejose sienos pusėse. Šiame straipsnyje pateikiame kelias svarbiausias danų mažumos sugyvenimo su Vokietijos valstybe Šlezvigo-Holšteno žemėje pamokas.
I. Valstybių ir tautinės mažumos glaudus trišalis bendradarbiavimas: teisinis reguliavimas
1955 metų kovo 29 d. Vokietijos federalinis kancleris Konradas Adenaueris ir Danijos ministras pirmininkas H.C. Hansenas pasirašė taip vadinamą „Bonos-Kopenhagos deklaraciją“, kurioje buvo apibrėžtos vokiečių tautinės mažumos Danijoje ir danų mažumos Šlezvige-Holštene teisės. Tačiau tam, kad būtų pasirašytas šis susitarimas, teko sulaužyti nemažai iečių ir visų pirma išspręsti daug nesutarimų. Nepaisant šių iššūkių, ginčą prieš kietosios linijos šalininkus laimėjo jėgos, pasisakančios už taikų abiejų bendruomenių bendradarbiavimą abiejose Danijos-Vokietijos sienos pusėse (tiesa, tuo metu VFR siekė narystės NATO, todėl Danijos parama šiam tikslui pasiekti buvo gyvybiškai svarbi).
Deklaracijoje išvardintos ne tik šalių konstitucijose paminėtos pilietinės teisės, tačiau ir papildomi įsipareigojimai tautinėms bendrijoms: teisė naudoti tą kalbą, kurią bendruomenė nori naudoti, išpažinti kitokią nei vyraujanti šalyje religijos konfesiją, vystyti kultūrinius ir profesinius ryšius su kilmės šalimi, teisė kurti vaikų darželius, mokyklas ar kitas švietimo įstaigas etninės mažumos kalba, galimybė abiems mažumoms naudotis radiju ir televizija, leisti laikraščius savo kalba, gauti finansavimą iš valstybės institucijų bei užimti dalį politinių pareigybių mišriai apgyvendintuose regionuose. Lankantis danų mažumos tankiausiai apgyvendintame mieste Flensburge nejučiomis nustembi, jog netgi ten esančios Danijos centrinės bibliotekos teisinį statusą nustato jau minėta tarptautinė sutartis tarp Vokietijos ir Danijos.
Deja, tarpvalstybiniuose santykiuose tarp Lietuvos ir Lenkijos pažangos yra kur kas mažiau. Po 1920 metais pasirašytos ir netrukus sulaužytos Suvalkų „Taikos sutarties“ tarp šalių sekė nesantaikos ir okupacijos dešimtmečiai. 1992 metais Lietuva ir Lenkija pasirašė deklaraciją „Dėl draugiškų tarpusavio santykių ir kaimyninio bendradarbiavimo“, kurį po dviejų metų patvirtino abiejų valstybių prezidentai. Teoriškai ši sutartis turėjo galioti 15 metų, o ją pakeisti privalėjo naujesnė ir išsamesnė, kuri, be kitų klausimų, turėjo apibrėžti ir tautinėms mažumoms aktualias normas. Tačiau taip nenutiko. Todėl dabar kas penkerius metus šios sutarties galiojimas prasitęsia automatiškai.
Naujas, kokybiškai geresnis ir išsamesnis dokumentas gerokai palengvintų dvišalį bendradarbiavimą tarp valstybių bei pagerintų tautinių mažumų padėtį. Tačiau artimiausioje ateityje tokio susitarimo pasirašymo perspektyvos atrodo miglotos. Taip yra visų pirma todėl, jog, norint pasiekti kompromisą tarp Vilniaus ir Varšuvos, šalys visų pirma turėtų suformuluoti nacionalines vizijas. Deja, panašu, jog kol kas konkretaus ilgalaikio sprendimo šiuo klausimu nėra.
II. Svarbi ekonominė dedamoji
Viena iš svarbiausių vizito Vokietijos Šlezvigo-Holšteno federalinėje žemėje pamokų buvo ekonominio veiksnio svarbos supratimas. Visų pirma, reikia pabrėžti, jog Danijos parama Šlezvigo-Holšteno danų bendruomenei yra milžiniška ir be jos ekonominė (ir, tikėtina, kad ne tik) situacija regione būtų gerokai prastesnė. Kopenhaga savo tautiečiams Vokietijoje kasmet vien tiesiogiai skiria dešimtis milijonų eurų. Labai svarbu, jog ši parama atneša naudą ne tik minėtai bendruomenei, bet ir kaimynystėje gyvenantiems vokiečiams, kuriems priklauso didesnė verslo regione dalis.
Statydama naujus pastatus, juos remontuodama, pirkdama įrangą, rengdama kultūrinius renginius danų mažuma investuoja pinigus Šlezvige-Holštene ir „dalinasi“ juos su kaimynais vokiečiais. Tokiu būdu prisidedama ir prie vokiečių bendruomenės klestėjimo, o taip pat, netiesiogiai, – ir prie dvišalių santykių gerinimo. Be to, ne viename susitikime šioje federalinėje žemėje pašnekovai pabrėžė, kad stipri ekonomika ženkliai prisideda prie geresnių tarpusavio santykių sukūrimo ir įtampos mažinimo. Situacijai prastėjant, atsiranda konkurencija dėl ribotų resursų, po įsižiebusių konfliktų abi pusės lieka nepatenkintos. Kita vertus, pabrėžta ir tai, jog kilus krizei, abi bendruomenes bendri iššūkiai taip pat ir suartina, primena, kad jos gyvena toje pačioje terpėje.
Kadangi Lenkija yra kur kas didesnė valstybė už Lietuvą, o jos ekonomika be pertraukos kyla jau daugiau kaip dešimtmetį, šios šalies rinka neabejotinai yra patraukli tiek Lietuvos verslininkams, tiek ir vartotojams. Lenkijos vykdoma parama tautiečiams Lietuvoje galėtų atnešti naudą ne tik jiems, bet ir lietuviškoms bendruomenėms regione, nes čia išleisti pinigai prisidės prie gerbūvio sukūrimo visiems Pietryčių Lietuvos gyventojams. Todėl manytina, jog geresniems tarpusavio santykiams pasitarnautų Lenkijos (ar, atitinkamai, Lietuvos) sprendimas teikti savo tautinėms bendrijoms ne tik finansinę, bet ir paramą praktiniu indėliu, samdant Lietuvos (ar, atitinkamai, Lenkijoje – Lenkijos) įmones kaip rangoves ar subrangoves.
III. Švietimo įstaigų privalumų išnaudojimas
Didelė Danijos teikiamos finansinės paramos danų bendruomenei Šlezvige-Holštene dalis tenka švietimo ir kultūros įstaigoms. Atkreiptinas dėmesys, jog Danijos kofinansuojamos mokyklos iš Vokietijos vyriausybės gauna tokio paties dydžio mokinio „krepšelį“ kaip ir vokiškos, tačiau yra gerokai turtingesnės nei taip vadinamos „viešosios“. Taip yra dėl to, jog tam tikros išlaidos (pavyzdžiui, mokytojų atlyginimai) yra mokamos iš Danijos biudžeto. Dėl šios priežasties mokyklos danų ugdomąja kalba Šlezvige-Holštene yra geriau aprūpintos, o jų absolventų rezultatai – geresni. Be to, į jas, skirtingai nei į viešąsias („vokiškas“) ugdymo įstaigas, priimami ne visi vaikai, o tik tie, kurių vienas iš tėvų deklaruoja esantis danas (dokumentais fakto pagrįsti nereikia, tačiau būtina priklausyti Danų draugijai ir mokėti nario mokestį).
Kadangi tokiu būdu danų bendrijų ugdymo įstaigos išvengia naujosios imigrantų bangos atžalų, pastebėta, kad nemažai vokiečių tėvų (įskaitant aukšto rango politikus) ima leisti savo vaikus į daniškas mokyklas. Tokiu būdu danų mažumos mokyklos tampa prestižinėmis, dėl tiesioginių kontaktų tarp tėvų ir vaikų gerėja santykiai tarp mažumos ir daugumos atstovų, o dviejų kalbų mokėjimas suteikia tokių ugdymo įstaigų absolventams didelį lyginamąjį pranašumą abiejų valstybių darbo rinkose.
Savo ruožtu Pietryčių Lietuvoje, kurioje egzistuoja du švietimo įstaigų tinklai, iš kurių vienas priklauso vietos savivaldybėms ir jungia daugiausiai lenkiškas bei dvikalbes mokyklas, o kitas, priklausantis Švietimo ir mokslo ministerijai, paprastai tampa išeitimi tėvams, norintiems mokinti vaikus valstybine kalba, situacija visiškai priešinga. Abiejų tinklų mokyklos aršiai kovoja dėl darželinukų ir ypač mokinių bei dažnai, ypač mažesnėse gyvenvietėse, balansuoja ties uždarymo riba. Žinoma, tokiais atvejais apie ugdymo kokybės augimą kalbėti beprasmiška. Šią problemą išspręsti padėtų abiejų tinklų sujungimas, tačiau tokios išeities įgyvendinimas sunkiai tikėtinas visų pirma dėl politinių priežasčių bei įsišaknijusio tarpusavio nepasitikėjimo. Jeigu šias kliūtis pavyktų įveikti, abiejų bendruomenių vaikai tik laimėtų, o darbo rinką abiejose valstybėse papildytų perspektyvūs, kvalifikuoti, išsilavinę ir dar vieną užsienio kalbą mokantys jauni darbuotojai.
IV. Rinkiminio „slenksčio“ mažumų partijoms panaikinimas
1955 metais Bonos-Kopenhagos deklaracijos pasirašymas nemaža dalimi buvo inspiruotas Šlezvige-Holštene kilusios rinkiminės krizės, kai danų mažumos partija, nepaisant to, jog gavo 42 000 balsų, nesugebėjo patekti į Šlezvigo-Holšteno žemės parlamentą, tuo metu kai vos 9 700 balsų gavusi vokiečių mažuma įgavo teisę deleguoti savo atstovą net į nacionalinį Danijos parlamentą – Folketingą. Sutarus dėl minėtos deklaracijos turinio, federalinė Vokietijos vyriausybė paskelbė, jog danų mažumai nebereikės surinkti 5 procentų rinkėjų balsų, kad ją atstovautų Šlezvigo-Holšteno žemės parlamente. Danus užtikrino, jog regioniniame Landestage tam, kad turėtų savo atstovą, jiems pakaks surinkti balsų skaičių, lygų vieno mandato, kurį iškovojo kitos partijos „kainai“. Analogiškas taisykles taikyti įsipareigojo ir Danija.
Panašias idėjas pastaruoju metu kelia ir kai kurie Lietuvos politikai. Jų manymu, penkių procentų „slenksčio“ panaikinimas tiek savivaldos, tiek Seimo rinkimuose prisidėtų prie didesnės partijų, atstovaujančių nacionalinėms mažumoms, įvairovės. Dabar susiformavusi LLRA-KŠS hegemonija šioje „rinkoje“ daugiausiai grįsta įvairių etninių grupių baime nesurinkti būtinų 5 procentų ir nepatekti į atstovaujamąsias institucijas. Sprendimas panaikinti „slenkstį“ prisidėtų prie didesnės etninių mažumų nuomonių įvairovės ir platesnio atstovavimo interesams. Žinoma, tokios idėjos visų pirma susilauks LLRA-KŠS bei nacionalistinių ir populistinių partijų pasipriešinimo, todėl šios nuostatos įgyvendinimui būtina stipri politinė valia bei tinkamas teisinis pagrindimas.
V. Pasienio regionų atvirumas ir tarpusavio bendradarbiavimas
Dauguma pašnekovų vizito Šlezvige-Holštene metu minėjo, jog danų mažumos atstovai garsėja socialiniu atvirumu, siekiu tobulėti ir dideliu mobilumu. Nepaisant to, jog ši bendruomenė taip pat pasižymi stipriais socialiniais ryšiais (kaip ir Lietuvos lenkų bendrija), danų mažumos socialinis ir ekonominis mobilumas yra tiesiog stulbinantis ir gerokai prisideda prie jos sėkmės. Daugiau kaip 40 000 darbuotojų iš Vokietijos dirba Danijoje (didžioji jų dalis yra danai, kurie puikiai kalba tiek vokiškai, tiek daniškai), o 20 000 danų darbuojasi Vokietijoje.
Savo ruožtu, lenkų mažuma Lietuvoje analogišku mobilumu pasigirti negali. Savigynos mechanizmu pagrįstoje uždaroje sistemoje tik palyginti nedidelė vietinių gyventojų dalis išmoksta vienodai gerai kalbėti abiem kalbom: gabesnieji ir lenkų mokyklas baigę dažnai išvyksta toliau mokytis į Lenkiją, o lietuviškųjų abiturientai dažniausiai iškeliauja į didesnius Lietuvos miestus ir nutolsta nuo bendruomenės, iš kurios yra kilę. Tokiu būdu silpsta tiek lenkų, tiek lietuvių bendrijos, daugiausiai „maitindamos“ Vilniaus miestą ir emigraciją, tačiau netekdamos gabiausių ir perspektyviausių savo narių. Jeigu pavyktų sukurti situaciją, analogišką Šlezvigui-Holštenui, laimėtų tiek abi valstybės, tiek ir etninės mažumos.
Dar vienas svarbus instrumentas – galimybė pasinaudoti pasienio bendradarbiavimui skiriamais resursais (tiek nacionaliniais, tiek ir Europos Sąjungos). Jų pagalba abipus sienos įsikūrusios bendruomenės gali tapti artimesnės viena kitai, o taip pat ženkliai pagerinti savo gyvenimo sąlygas. Reikėtų pabrėžti, jog itin svarbu, kad tokiose bendruomenėse pakaktų žmonių, gebančių kokybiškai rengti projektus ir tokiu būdu išrūpinti bendruomenę stiprinančius finansų srautus.
Apibendrinimas
Vizitas Vokietijoje įrodė susitaikymo tiek tarp tautinių bendrijų, tiek tarp valstybių svarbą. Akivaizdu, jog ilgalaikiams sprendimams priimti reikia nemažai laiko ir pastangų, galbūt ir nemenkų finansinių išteklių. Šioje situacijoje labai svarbu nepalikti sprendimų, susijusių su etninėmis mažumomis, vien tik politikų rankose, kadangi tokiu atveju sunku tikėtis nuoseklumo bei ilgalaikio stabilumo.