Šio straipsnio tikslas – pasiaiškinti, kokios priežastys tai lėmė bei kokia ateitis laukia LLRA Lietuvos politiniame žemėlapyje. Tam derėtų aptarti veiksnius, kurie privedė prie LLRA nesėkmės per šiuos rinkimus, o vėliau – pasistengti nuspėti, kokių veiksmų imsis LLRA vadovybė norėdami grįžti į politinį olimpą ir ar jie bus sėkmingi. Taigi, visų pirma – nesėkmės priežastys.

1. Korupciniai skandalai

Nors net ir į šių metų Seimo rinkimus LLRA ėjo žvangindama skambiu šūkiu „sąžiningiausia partija“, visiems bent kiek lietuviška žiniasklaida besidomintiems buvo akivaizdu, jog tai nėra tiesa. Nėra būtinybės vardinti visų LLRA Seimo narių, ministrų ar kitų narių nusižengimų – kiekvienas norintis jų iki valiai suras naujienų portaluose.

Z.Jedinskio ir J.Narkevičiaus šeimų „fokusai“ su Seimo viešbučiu, premjero „keliukas“, nemokami susisiekimo ministro „kotletukai“ Jungtiniuose Arabų Emiratuose ar Baltarusijoje – visa tai sudarė nuolatinį neigiamą foną, sąmoningam rinkėjui akivaizdžiai signalizuojantį apie partijos „sąžiningumą“ ir moralinių nuostatų „tvirtybę“. Paradoksalu, bet šios „nedidelės“ nuodėmės tradicinį LLRA rinkėją, panašu, piktina kur kas labiau nei kaltinimai šnipinėjimu (pavyzdžiui, Irinos Rozovos atvejis) ar kiti, jų supratimu, tolimi „nusižengimai“.

Šis negatyvus fonas neabejotinai sukūrė prielaidas nuo LLRA nusigręžti daliai jos elektorato, kuris nesunkiai atiteko į analogiškus rinkėjus besitaikiusiai socialdemokratų ir Darbo partijai.

2. Susitapatinimas su pagrindine valdančiąja partija

Gal ne visiems žinoma, tačiau vienmandatėse Pietryčių Lietuvos apygardose Lietuvos valstiečių ir žaliųjų partija net nekėlė savo kandidatų. To priežastis paprasta – visose „lenkiškose“ apygardose LVŽS besąlygiškai parėmė LLRA kandidatus. Analogiškai, nemažoje Lietuvos dalyje LLRA be jokių sąlygų nurodė ją remiantiesiems palaikyti didįjį koalicijos partnerį. Taigi, abi partijos viena su kita beveik visiškai susitapatino. Kiek naudos tai davė LVŽS, nesiimu spręsti.

Racionalaus balsavimo teorija sako, jog tokiu atveju visada laimi „didysis“ koalicijos partneris. Nors, vertinant prieš rinkimus nuskambėjusią istoriją, kurioje premjero žmona viešai parėmė LLRA kandidatę dėl to, jog pastaroji padėjo išasfaltuoti į jos namus vedantį kelią, šiuo atveju galėjo būti ir kitaip.

Tačiau, bet kokiu atveju, balsuojantiems už LLRA iškilo dilema: ar palaikyti galbūt penkių procentų slenksčio neįveiksiančią LLRA, ar balsuoti racionaliai ir palaikyti tikrai į parlamentą pateksiančią LVŽS? Neabejotinai buvo žmonių, kuriems šis argumentas nusvėrė apsisprendimo svarstykles LVŽS pusėn. Juk jeigu šios partijos nesiskiria, kam rizikuoti „sudeginti“ savo balsą – geriau paprasčiausiai balsuoti racionaliai.

3. Vis stiprėjantis prorusiškumas

V.Tomaševskio atlape įsegta Donecko ir Lugansko separatistų naudojama simbolika, Z.Jedinskio siekiai išviešinti KGB sąrašus, I.Rozovos bendradarbiavimas su Rusijos Federacijos žvalgybos organais – anaiptol ne atsitiktinumas, o platesnės dėlionės dalis. Jos tikslas gana akivaizdus – sutelkti prosovietinę, prorusišką visuomenės dalį ir formuoti Rusijai palankų politinį lauką. Rozovos apkaltos vilkinimas, partijos vadovų pareiškimai apie įvykius Baltarusijoje ir Ukrainoje neleido abejoti – LLRA sąmoningai pasirinko būti svetimos valstybės satelitu.

Galbūt tokia pozicija ir paskatino už ją balsuoti vieną kitą Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų atstovą, tačiau tikrai atstūmė tuos lenkus, kuriems svarbus lenkiškumas ir istorinė praeitis. Tuos, kurie žino ir prisimena, su kuo kovodamas Pilsudskis sukūrė „stebuklą prie Vyslos“ ar kas išžudė Lenkijos karininkijos žiedą Katynėje.

4. Lietuvos lenkams aktualių problemų ignoravimas

Nors į kelis prieš tai buvusius rinkimus LLRA ėjo su pažadu „ginti tautinių mažumų teises“, patekusi į valdžią šiuos rinkiminius šūkius nedelsdama pamiršo. Dar daugiau – partijos vadovybė netgi viešumoje ėmė skelbti, jog „lenkiškų“ raidžių klausimai yra net ne antraeiliai, o „penktaeiliai“, buvo pamiršti ir prieš praeitus rinkimus eskaluoti nelietuviškų mokyklų bei abitūros egzaminų „iššūkiai“. Vietoje to, LLRA pradėjo skelbtis esanti tradicinių vertybių gynėja – pakeitė (prailgino) pavadinimą taip, kad šis apeliuotų į krikščioniškosios demokratijos vertybes, ėmėsi akcentuoti socialinius klausimus – vaiko pinigus, „tryliktą pensiją“ ir pan.

Tačiau buvo pamirštas kontekstas – lietuviai nebalsuoja už LLRA, o „savi“ rinkėjai, kuriems nutautinimo grėsmė atrodo reali, nors alternatyvos LLRA Lietuvoje ir nėra, galėjo nusivilti ir paprasčiausiai neateiti į rinkimus.

5. Įvykių Baltarusijoje vertinimas

LLRA iki šiol visuomet skelbėsi ginanti tautinių mažumų, visų pirma lenkų, interesus. Po eilinių sufalsifikuotų prezidento rinkimų kaimyninėje šalyje ir po to kilusių šimtatūkstantinių protestų rinkėjai išvydo visiškai kitokį „lenkais“ save vadinančių politikų veidą. Tuomet, kai praktiškai visas Vakarų pasaulis stojo demokratinių jėgų pusėn, LLRA vadovybė skelbė apie Baltarusijos konstitucinę santvarką guminėmis lazdomis ir vandens patrankomis „ginančius“ jėgos struktūrų atstovus. Po to, kai į Baltarusiją nebuvo įleistas, tačiau Lietuvos katalikų hierarchų priimtas ir pagerbtas Gudijos vyskupas, lenkas T.Kondrusevičius, LLRA neištarė nei vieno žodžio apginti nei jo, nei dešimtmečiais A.Lukašenkos priespaudą kenčiančios katalikų bažnyčios.

Atkreipsiu dėmesį, kad analogiškuose Pietryčių Lietuvai vakariniuose Gudijos rajonuose gyvena šimtai tūkstančių lenkų, kurie ne tik neturi švietimo įstaigų lenkų kalba, negali jungtis į bendruomenes, persekiojama jų teisė išpažinti katalikų tikėjimą, bet ir yra prievarta „verčiami“ gudais bei rusais. Nei karto per LLRA egzistavimo metus nėra tekę girdėti bandymo apginti šių žmonių teises.

Atvirkščiai – LLRA vadovai atvirai žavisi kaimyninės šalies diktatoriumi, savivaldybių lygmeniu artimai bendrauja su jį remiančia vietos valdžia, tačiau atsuka nugarą savo tautiečiams Baltarusijoje, demokratinei Baltarusijos opozicijai ir katalikų bažnyčiai. Toks elgesys koktus turėjo pasirodyti ne tik negausiai gudų diasporai Lietuvoje, bet ir lenkiškumą ginantiems Lietuvos piliečiams.

6. Rinkimų stebėjimo iniciatyvos

Praktiškai per kiekvienus rinkimus šios politinės jėgos kontroliuojamuose rajonuose LLRA oponentai skųsdavosi, jog minėtos politinės jėgos politikai naudojasi administraciniais ištekliais, siekdami paveikti ten gyvenančių piliečių valią. Tai pasakytina tiek apie komisijų formavimą iš LLRA lojalių asmenų, tiek apie rinkiminės agitacijos vykdymą plėšant konkurentų plakatus, tiek ir apie patį balsavimo procesą, ypač rinkėjų valios išreiškimą namuose. Minėtos priemonės iki šiol leisdavo LLRA užtikrinti aukštą savo rėmėjų dalyvavimo lygį, rinkiminėje kampanijoje šiose rajonuose kitos partijos dalyvaudavo tik simboliškai, todėl alternatyva praktiškai neegzistavo, o balsavimo namuose skaičiai kai kuriose apylinkėse pasiekdavo ir 30-40 procentų.

Tačiau situacija ženkliai pasikeitė. Visų pirma, kiekvienais metais atsiranda vis daugiau piliečių, kurie nebėra abejingi savo politinei aplinkai ir kurie noriai dalyvauja įvairiose pilietinėse iniciatyvose stebint rinkimus. Nors rinkiminių komisijų formavimas ir toliau išlieka silpnąja pilietinės visuomenės LLRA kontroliuojamuose rajonuose vieta, kuriai sutvirtinti reikia geresnio finansavimo ir darnesnio kitų politinių partijų darbo, čia, nepaisant LLRA spaudimo, situacija irgi taisosi. Pagaliau, vieno žinomo visuomenės veikėjo akcija, kuria buvo siekiama atkreipti Lietuvos visuomenės dėmesį į LLRA veikimo ypatybes ir antivalstybines nuostatas bei paraginti Lietuvos rinkėjus kuo aktyviau balsuoti rinkimuose, nors ir nebuvo esminė priežastis, tačiau taip pat prisidėjo prie LLRA nesėkmės.

7. Kartų kaita

Be kitų veiksnių, LLRA politinę mašiną stipriai „cementuoja“ ir tai, jog įtakingiausi partijos vadovai susiję giminystės ir verslo ryšiais. Neatsitiktinai nevyriausybinių organizacijų atliekamuose tyrimuose, Vilniaus ir Šalčininkų savivaldybės yra tarp pirmaujančiųjų šalyje pagal nepotizmo indeksą. Pakankamai nedidelėje ir kompaktiškoje lenkų bendruomenėje glaudūs vadovų tarpusavio ryšiai ir jų valdomi nemenki turtai tampa vieša paslaptimi bei ima kelti nepasitenkinimą.

Kita vertus, vis aiškiau partijoje matosi ir kartų kaita, taip pat kelianti tam tikrą įtampą. Faktas, kad naujoji partijos vadovė R.Tamašiūnienė po V.Tomaševskio „reitingavimo“ partijos kandidatų į Seimą sąraše atsidūrė ketvirtoje vietoje, žemiau nei akivaizdžiai prorusiški Z.Jedinskis ir I.Rozova, yra akivaizdus to įrodymas. Ir tai nėra vienintelis pavyzdys – 20 ir daugiau metų partijai, Lietuvos lenkų sąjungai ir kitoms satelitinėms LLRA vadovaujantys veikėjai kelia natūralų pasipiktinimą jaunesnių, labiau išsilavinusių narių tarpe. O tai verčia ieškoti geresnių alternatyvų ir, savo ruožtu, silpnina LLRA.

8. Politinių alternatyvų atsiradimas

Ilgus metus LLRA pavykdavo išlaikyti savotišką tautinių mažumų atstovavimo monopolį (ypač po to, kai V.Tomaševskio vadovaujama politinė jėga „prarijo“ Rusų Aljansą ir taip baigė praktiškai visų mažesnių tautinių mažumų organizacijų perėmimo procesą). Įvairiomis, kartais pačiomis drastiškiausiomis, priemonėmis naikindamas varžomus ir be gailesčio traiškydamas galimus konkurentus, minėtas asmuo pasiekė, jog tautinėms mažumoms ėmė atstovauti tik tie politikai, kuriems tokią teisę suteikė V.Tomaševskis. Kita vertus, nacionalinėse partijose tautinių mažumų atstovams iškilti aplinka irgi nebuvo palanki – reitingavimo metu jie gerokai nukrisdavo ir niekada neužimdavo įtakingesnių postų.

Viskas ėmė keistis jauniems lenkams, rusams ir kitų tautybių atstovams ėmus aktyviau jungtis į nacionalines partijas. Naujosios kartos socialdemokratai, darbiečiai, liberalai greitai perprato, koks potencialas glūdi Pietryčių Lietuvoje ir netruko tautinių mažumų atstovams skirti aukštų vietų savo partijų sąrašuose. Jauni, išsilavinę žmonės ne tik greitai kyla karjeros laiptais savo partijose, bet ir kuria savo politines iniciatyvas (pavyzdžiui, pernai į Vilniaus miesto tarybą kandidatavęs rinkimų komitetas „Lokys“). Štai ir šių rinkimų metu alternatyvos (LSDP, Darbo ir Laisvės partijos) atėmė iš LLRA tikrai nemažai balsų.

9. Sumažėjęs Varšuvos palaikymas

Atrodo dar neseniai oficialioji Varšuva nematė alternatyvos LLRA ir jos de facto nepolitiniam priedėliui – Lietuvos lenkų sąjungai, dešimtmečius vadovaujamai artimo V.Tomaševskio politinio sąjungininko M.Mackevičiaus. LLS tapo instrumentu, kurio dėka V.Tomaševskio aplinka įsisavindavo Lenkijos tautinių mažumų reikmėms skirtas lėšas. Varšuvą galima suprasti – už sienos gyvenančių lenkų interesai yra ir bus svarbūs net jeigu V.Tomaševskis yra vienintelis juos atstovaujantis asmuo. Alternatyvos nebuvimas skatino pastarąjį politiką dažnai ignoruoti Varšuvos nuomonę tam, kad įtiktų dar ir Maskvai.

Lenkijoje rinkimus laimėjus Teisės ir Teisingumo partijai, situacija pasikeitė. Visų pirma, imta kreipti dėmesį į tai, KAIP LLRA artimi asmenys leidžia Lenkijos biudžeto lėšas. Neilgai truko, kol buvo išsiaiškinta, jog tie pinigai ne tik buvo naudojami politinei veiklai, bet ir pasisavinami, dėl ko Lenkijos prokuratūra pradėjo bylą prieš LLS vadovus.

Antra, buvo aiškiai pasakyta, jog Varšuvai nepatinka, kad jos pinigai leidžiami „versti lenkus rusais“. Pagaliau imta retransliuoti lenkiškus kanalus. Galų gale, anksčiau Lenkijos valstybės atstovai, atvykę į Lietuvą, visų pirma susitikdavo su lenkų bendruomene (kur visada pirmose gretose sėdėdavo ir susitikimui vadovaudavo V.Tomaševskis ir jo sėbrai). Kaip parodė Lenkijos prezidento A.Dudos vizitas šį mėnesį, tai jau nebėra duotybė – LLRA nebelaikomi vieninteliais lenkų bendruomenės interesų reiškėjais ir tai jiems aiškiai parodoma. Tai mato ir LLRA rinkėjai.

Kas belieka LLRA tokioje situacijoje? Tai – kitos straipsnio dalies tema. Tačiau iš aukščiau išdėstytų faktų galima daryti išvadą, jog nesėkmė per 2020 m. Seimo rinkimus buvo ne atsitiktinumas. Atvirkščiai – prie šio rezultato nuosekliai vedė visi dabartinės partijos vadovybės veiksmai. Žinoma, yra ir aspektų, kurių LLRA kontroliuoti negali, tačiau akivaizdu, jog kaltinti dėl savo nesėkmės kažką kitą yra mažų mažiausiai neracionalu. Nei A.Tapinas, nei Konstitucinis Teismas nepadės ištaisyti klaidingų sprendimų: prorusiškumo, lenkakalbių Lietuvos piliečių interesų ignoravimo, nesutarimų su Varšuva, korupcinių skandalų šleifo ir pernelyg didelio pasitikėjimo, kad pergalę gali užtikrinti neteisėti veiksmai. LLRA priėjo kryžkelę ir turės spręsti, ką daryti dabar.