Galima būtų pasidžiaugti, kad, piliečių nuomone, šviesios atminties Lietuvos Prezidento indėlis Lietuvos valstybei yra didžiausias. Tačiau ši apklausa ir gyventojų apklausos vertinimai, komentarai dar kartą išryškino tokią realiją - viešojoje erdvėje dominuojančių dešiniųjų intelektualų požiūriu, žmonių daugumos nuomonė yra niekis, palyginus, su jų pačių įžvalgomis.
Ir pasakysiu dar drąsiau, kad, kaip jau tapo įprasta Lietuvoje, žmonių nuomonė ir pasirinkimas yra ne tik nuvertinamas, bet dar ir pašiepiamas. Nes ir vėl laimėjo ne tas arba ne tie?
Atrodo, kad šis dešiniųjų žiniuonių luomas visada žino, kas buvo ir yra geriausia Lietuvai. Tačiau, kaip netikėta, paprasti žmonės, kurie (koks įžūlumas), demokratinėje Respublikoje turi, nepaisant dešiniųjų propagandos, ir savo nuomonę, ir balso teisę, mano kitaip. Juk elitas geriausiai žino, žino – teisingai, o čia kas per „proletaro“ maištas?
Matyt, „prorusiško“ - cituojant patį ketvirtosios vietos laimėtoją, šunaujos ir kirmėlyno autorių. Kaip čia atsitiko, kad ėmė ir A. Brazauskui visus laurus skyrė, net kai tiek įdėta pastangų, kritikuota, vadinta ne tik komunistu, tačiau ir pirtininku ar ambalu, bandyta visaip diskredituoti, ir vis tiek tauta jį labiau už „tikrus prezidentus“ ir „patriarchus“ myli?
Ta dešiniesiems nesuprantama meilė - ne tik dabartinių šalies gyventojų širdyse. Prezidento rinkimuose A. Brazauskas surinko ligi šiol nepralenktą daugumą rinkėjų balsų. Jis buvo pirmasis tiesiogiai Lietuvoje išrinktas Prezidentas (A. Smetona buvo išrinktas Seimo arba pats save paskelbė valstybės vadovu užgrobdamas valdžią).
Tiesa, ironiška, kad pats prezidentiškiausias iš prezidentų, kurio prezidentu tauta niekada ir nerinko, liko už apkaltą pašalinto prezidento ir dabartinės prezidentės draugijoje.
Tiesa, net dešiniuosius nustebino, kad populiarumo reitinguose šiandien lygių sau neturinti dabartinė Prezidentė, kuri, kaip ir A.Brazauskas, taip pat buvo komunistė ir net ne bet kokia, o ideologinė, Partinės mokyklos dėstytoja, liko trečia. Galima daryti išvadą, kad, matyt, nemėgsta žmonės persimainėlių, nors tu ką.
Brazauskui Lietuvos politikos arenos epicentre teko būti istorinių lūžių metu, ir euroatlantine jo politikos kryptimi ir valstybiškumu abejoti yra, mažų mažiausiai, keista. A. Brazauskas ne tik ėmėsi Lietuvos integracijos į ES ir NATO iniciatyvos, tačiau ir savo parašu sugebėjo baigti šį procesą.
Prezidentas A. Brazauskas buvo pakankamai plačių pažiūrų politikas. Be to, jis visada buvo arčiau žmonių, nei jo pagrindinis oponentas dešinėje, o charizma ir paprastumas derėjo labiau nei profesoriaus juodai baltais klavišais skambinamas politinės komunikacijos fortepijonas.
Taip, A. Brazauskas nebuvo šventuoju, bet tikrų šventųjų politikoje nebūna. Tik dešinieji, savo dar gyvus vadus, nuolat šlovina ir šventaisiais regi…