Pastaruoju metu - ypač. Internetas užverstas konservatorių lyderio pastabomis, pastebėjimais, nusistebėjimais, įžvalgomis, įtarimais, įvairiausiomis nerimo, susirūpinimo ir pasipiktinimo apraiškomis. Visuomenė priversta stebėti jaunojo Landsbergio ir jo aršiai puolamų bei nuo šių atakų atsimušinėjančių politinių oponentų žodžių mūšius ir svaidymąsi politiniais akmenimis. Žiniasklaida trimituoja apie iškastus karo kirvius partijoje.
Neatmetu versijos, jog politiko suaktyvėjimą, matyt, lemia ir noras likti partijos pirmininko poste. Tačiau kyla įtarimų, kad tai, ką iki šiol laikėme tuščiu jaunatvišku pasipūtimu ir kvaila arogancija, iš tiesų yra paprasčiausias nesusivokimas, nesusigaudymas, neadekvatus situacijos vertinimas, kylantys iš to, kad žmogus ne savo pastangomis atsidūrė ne savo vietoje. Ir “nenurašykime” to jaunam amžiui, kurį, kaip žinia, jaunasis konservatorių lyderis laiko bene svarbiausiu savo koziriu politinėje arenoje. Turime užtektinai kitokių pavyzdžių, kai jauni žmonės siekia ir pasiekia stulbinančių karjeros aukštumų, nuosekliai augdami ne tik profesine prasme, bet ir kaip asmenybės su aukšta vidine kultūra, tolerancija ir vertybėmis, neleidžiančiomis įžeidinėti, žeminti pranašesnių, protingesnių, sėkmingesnių, kitaip mąstančių ir tyčiotis iš tų, kurie nepriklauso gimtajai partijai.
Beje, apie jauną amžių. Kaip sako klasika, jaunystė - tai greitai praeinanti liga. Ir labai pageidautina, kad ši liga, skirtingai negu visos kitos ligos, nepraeitų be visam likusiam gyvenimui išliekančių pasekmių. Idealiu atveju ji turėtų palikti tokius turtus, kaip protą, patirtį, įgytą kompetenciją ir dar daugybę kitokių vertybių. Tarp kitko, tuštybė ir susireikšminimas į ši sąrašą nepatenka.
Akivaizdu, kad G. Landsbergis geriausiai jaučiasi pasislėpęs nuo žmonių už kompiuterio ekrano. Socialiniuose tinkluose, kur nereikia žiūrėti žmonėms į akis, jis ko gero, jaučiasi velniškai “kietas”, su echidniška išmone įžeidinėdamas savo politinius oponentus, taškydamasis patyčiomis (kai tuo tarpu, Austėja Landsbergienė kalba apie jų žalą) ir kitu “gėriu”, kurio neabejotinai savyje turi apsčiai.
Kyla klausimas - ar konservatorių lyderis taip transliuoja visos partijos “vertybes”, ar tik savo asmenines? Čia laukti ilgai nereikės - partijos pirmininko rinkimų rezultatai pateiks atsakymą.
Ir labai įdomu, ar edukologė ponia Austėja, kuri, kiek teko skaityti, patyčias laiko dideliu blogiu, matydama tokią savo sutuoktinio veiklą, nepasako jam griežto “nu nu nu!” ir nepasiūlo prisėsti ant nusiraminimo kėdutės? Nors kažin ar kėdutė čia padės. Turbūt reikėtų kur kas rimtesnių auklėjimo priemonių, kad ir tokių, kurias tai siekia išsaugoti tie patys entuziastai, kovojantys už amžiną “užšaldytą” embriono gyvenimą.
Galbūt jums kils klausimas - kam čia dabar tiek dėmesio konservatorių lyderiui, kuris gali greitai šio titulo ir netekti? Priminsiu - šis žmogus buvo pasiruošęs (ar paruoštas, koks dabar skirtumas) tūpti į Lietuvos premjero krėslą. Jis tuo tikrai neabejojo, o palaidi liežuviai plaka, kad prieš antrąjį Seimo rinkimų turą vaišių vieno Vilniaus viešbučio restorane metu draugai, net nepaisydami aplink esančių ir viską girdinčių pašalinių žmonių, jau garsiai kreipėsi į Gabrielių Landsbergį: “Premjere!” Šis, priimdamas tokį gerokai per ankstyvą kreipinį, tik plačiai šypsojosi. Pasirodo, tikrai per anksti...
Ką čia ir bepridursi - turbūt skaudu. Sunku susitaikyti su tokiu pralaimėjimu ir posto, su kurio vizija jau spėjo susigyventi, netektimi.
Bet gal nebūkim tokie godūs? Ar jau Gabrielius pamiršo, kaip gausiai likimas jį apdovanojo? Na, šiuo atveju žodis “likimas”, žinoma, čia visai netinka, juk įprasta po šiuo žodžiu paslėpti visokias palankias aplinkybes, kaip kad, įtakingus giminaičius, turinčius galią paspausti į aukštus postus ekspresu vežančio lifto mygtuką, ar pavardę, atidarančią visas duris, net tas, kurios eiliniams mirtingiesiems būtų amžiams užrakintos.
Sako, kartais sveika nukeliauti prisiminimais į praeitį, nes tai padeda susivokti realybėje. Tad gal pakeliaukime?
Internetas pilnas G. Landsbergio biografijos kopijų ir įvairiausių oficialių faktų apie jo pavydėtinos karjeros stulbinančius šuolius.
Taigi, G. Landsbergis gimė 1982 metais. O 2002-aisiais (tebūdamas tik dvidešimties!) jau pradėjo dirbti Užsienio reikalų ministerijoje, Lietuvos ir Danijos užsienio reikalų ministerijų sutartimi įkurtoje tarnyboje, padėjusioje Lietuvos institucijoms geriau pasiruošti Lietuvos stojimui į Europos Sąjungą. Ir tik 2003 metais Vilniaus universiteto istorijos fakultete jis įgijo bakalauro laipsnį. Vadinasi, Užsienio reikalų ministerijoje jokios patirties neturintis jaunuolis sugebėjo įsidarbinti teturėdamas tik vidurinį išsilavinimą! Ar yra dar kas nors Lietuvoje, apdovanotas tokia sėkme?
2007-aisiais, tebūdamas 25-erių, G. Landsbergis buvo paskirtas į Lietuvos Respublikos ambasadą Belgijoje, kur padėjo ambasados vadovui vykdyti Lietuvos Respublikos diplomatinę politiką.
2011 metų sausio mėn., būdamas 29-erių, Gabrielius Landsbergis grįžo į Lietuvą ir pradėjo darbą A. Kubiliaus vadovaujamos vyriausybės kanceliarijoje.
2013 metais jis tapo TS-LKD partijos nariu. O 2014-ųjų gegužę partijos naujokas jau dalyvavo rinkimuose į Europos Parlamentą. Ir, žinoma, buvo išrinktas! Nenuostabu, nes rinkiminiame partijos sąraše buvo aplenkęs nusipelniusius ir tituluotus partijos senbuvius.
2015-aisiais dalyvavo TS-LKD partijos pirmininko rinkimuose. Ir, žinoma, juos laimėjo.
Ar bent vienas jaunas Lietuvos pilietis padarė tokią svaiginančią karjerą? Ar turi galimybių padaryti? Tai tik retoriniai klausimai, žinoma, nes atsakymą visi žinome.
Beje, G. Landsbergis mėgsta kalbėti apie nepotizmo blogį. Taip ir norisi paklausti - ar jis pats žino, kas yra nepotizmas? Jei taip, tai kodėl nepateikia savo pavyzdžio?
Kaip žinia, nepotizmas yra tarnybinės padėties naudojimas giminėms ar draugams proteguoti. Sąvoka „nepotizmas“ kilusi iš lotynų kalbos žodžio „nepos“, kuris reiškia „vaikas“, „palikuonis“. Anūkas, kaip žinia, taip pat yra palikuonis. Tarp kitko.
Ar Gabrielius Landsbergis nesijaučia esąs tikrasis, klasikinis nepotizmo pavyzdys? Netgi, sakyčiau, nepotizmo simbolis? Tik jo dėka tie, kurie dar nežinojo šio žodžio, dabar žino tikrąją jo reikšmę.
Ar nuožmaus kovotojo su korupcija ordiną sau besikabinantis konservatorių lyderis nežino, kad nepotizmas yra viena iš korupcijos formų? Tai su kuo jis kovoja ir ko verta ta jo kova?
Savaime peršasi išvada - įklimpę politiniame nepotizme žmonės turbūt praranda realybės pojūtį, nes garsi pavardė, atidaranti visas duris leidžia jiems įtikėti esą jie ypatingi ne dėl išskirtinių gabumų, darbštumo, talento, pastangų ar patirties. Jiems nereikia dėl nieko stengtis ir įrodinėti, kad yra verti. Nes viską gauna tik todėl, kad gimė šeimoje, kuri pasirūpina taip, kaip niekas kitas Lietuvoje neturi galimybių.
Pamenate „auksinę“ A. Kubiliaus frazę - „Augti Landsbergių šeimoje tolygu baigti politikos mokslus Oksforde“?
Tik Kubilius nepaminėjo esminio skirtumo - krimtusiems mokslus Oksforde daryti karjerą ir siekti postų tenka savo pastangomis.